Pranešk naujieną!
Tel. 8 670 94 094. El. paštas info@alytusplius.lt


Vakar mus skaitė 20 009

Alytaus meras N. Cesiulis. Nueinantys metai įsiminė anaiptol ne gaisru

10:34, 2019-12-23

Praeinantys 2019 metai vienam iš jauniausių merų Lietuvoje, 38 metų Nerijui Cesiuliui, tapo išbandymų ugnimi ir vandeniu metais. Beliko tik atlaikyti išbandymą varinėmis triūbomis.

 

Meras, kuris, kaip kartais kai kam atrodo, kalbantis be politikams būdingo atsargumo, siūlantis gal net šiek tiek nerealiai atrodančius dalykus – universitetines studijas Alytuje ar laisvą ekonominę zoną vietoje miesto aerodromo – žavi nuo prėskos, susitarimais ir įsipareigojimais paremtos politikos pavargusius žmones.

 

Tačiau dažnai riba nuo visuomenės žavesio iki jos nepasitenkinimo gali būti labai plona. Ypač, jeigu ryžtamasi nepopuliariems sprendimams. Kalbėti apie juos meras taip pat nevengia.

 

Ant slenksčio – nauji 2020 metai. Kuo labiausiai įsiminė praeinantys? Gaisru Alytuje?

 

Gal atrodys keista, bet ne gaisru. Įsiminė rinkimais, miesto žmonių pasitikėjimu, kurie išrinko meru. Gaisras buvo po to. Daug kas galvoja, kad dabar vaikščiosiu su gaisro gesintojo etikete visą gyvenimą. Nevaikščiojau ir nevaikščiosiu, nes ne aš gaisrą gesinau. Ugniagesiai atliko savo pareigą, o aš kaip tikras alytiškis – atlikau savo. O būtent rinkimai, jų apogėjus, kurie, kaip ir gaisras, nebuvo lengvi, bent jau man įsiminė labiausiai.

 

Nauja veikla, nauja sritis. Nors negalėčiau sakyti, kad visiškai nauja, nes Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariu iki tol buvau renkamas jau dvylika metų. Tačiau dabar atsirado gerokai didesnių iššūkių ir gerokai daugiau atsakomybės. Bet jos prisiimti aš nebijau.

 

Tai parodė ir gaisras: buvo daug ugnies, daug spaudimo. Nežinau, ar didžiausiam priešui tai linkėčiau išgyventi, bet manau, kad padedant daugeliui alytiškių, ačiū jiems, su tuo pavyko susidoroti pakankamai gerai.

 

Tuos dvylika metų politikoje buvote lyg ir šiek tiek šone – vienas iš 27 tarybos narių. Šiandien jau kitoje pozicijoje – vienas meras tarp 26 tarybos narių. Kas dabar sunkiausia?

 

Įtikinti žmones, kad tai, ką siūlai ir nori padaryti, yra būtina miestui, jo žmonėms. Mes gal kartais pernelyg apribojame save išankstinėmis nuostatomis, tokiu „savo kiemo patriotizmu“. Kad ir kalbant apie švietimo reformą, kuriai rengiamės. Jos tikslas – ne blogesnės, bet geresnės sąlygos, o kai kam atrodo, kad čia norime kažkam pakenkti.

 

Suprantu, kiekvienam rūpi savo gatvė, bet nepaisant prašymų kiekio, asfaltuojama ji bus tik pagal iš anksto su bendruomene sutartus rodiklius, o ne pagal tai, kokie žmonės ten gyvena ar ką jie pažįsta. Aš suprantu, kad šiandien vienodai blogai yra ir toje neasfaltuotoje gatvėje, per kurią važiuoja šimtas automobilių per dieną ir toje, kurios intensyvumas yra penki šimtai automobilių. Kurią gatvę beasfaltuotų pirmą, kitos gyventojai bus nepatenkinti.

 

Sunku žmones įtikinti, kad kai kurie sprendimai yra būtini bendram labui. Kita vertus, kas norės niekuo netikėti, jokie argumentai pakeisti požiūrio nepadės.

 

Ar mero pareigos dar neatėmė Nerijaus iš šeimos?

 

Na taip, jai lieka gerokai mažiau laiko. Pavyzdžiui, trečią nakties reikia išskristi į komandiruotę. Arba savaitgaliais dalyvauti renginiuose. Man šiek tiek keista, kad žmonės net šiek tiek pyksta, kad negaliu dalyvauti visuose, o labai dažnai būna, kad jų laikas sutampa.

 

Kita vertus, negali žmogui, kuris ir vakare skambina dėl jam svarbių ir miestui naudingų dalykų pasakyti, kad tu paskambink rytoj. Atsakai, pasikalbi. Nebelieka tiek laiko, kiek norėtųsi, knygai, mažiau bevažiuoju ir motociklu. Jau nekalbant apie tai, kad mažiau medžioju, mažiau žvejoju. Turbūt taip ir turi būti, tokia ta mero dalia. Bet nesiskundžiu – žinojau, kur einu.

 

Ar mero galios tokios didelės, kaip žmonėms atrodo? Ir kokia savivaldos vieta valstybėje: ji sugyventinė, iš įpročio per daugelį metų pakenčiama žmona, o gal net ne trečias, bet jau ketvirtas brolis po Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės?

 

Vietines problemas savivalda gali pakankamai neblogai spręsti, bet regionines problemas, kelius, svarbiausių institucijų veiklą, šalies infrastruktūrą gali tvarkyti tik centrinė valdžia. Kai kurie jos sprendimai šioje srityje, švelniai tariant, kelia nuostabą. Jau nekalbant apie tai, kad su savivaldybėmis kartais net nesitariama.

 

Sakoma, kad reikia auginti regionus, bet visos lėšos centralizuojamos Vilniuje ar keliuose didžiausiuose miestuose. Jei mes, devynių savivaldybių merai,  prašome sutvarkyti kelią Alytus – Kaunas, o mūsų klausiama: gal norite plaukti Nemunu, čia mes galvojame laivybos projektą?

 

Arba kai kalbi apie lėšas geležinkelio viadukui, kurių reikia baigti Naujosios gatvės rekonstrukciją Alytuje ir kurios jau buvo numatytos, pasakoma: ne, neplanuokit, lėšų neskirsim. Nepaisant to, kad visi Naujosios gatvės etapai buvo įgyvendinti, liko tik tas paskutinis. Jeigu jau taip, tai kitą savaitę važiuosiu į ministeriją ir reikalausiu grąžinti pinigus už savivaldybės lėšomis padarytą projektą, kurio, pasirodo, niekam nereikia, nes pinigai skirti nebus.

 

Tad apie kokį regionų stiprinimą galime kalbėti? Miestas savarankiškai gali priimti daug neblogų sprendimų, bet čia yra dalykai, dėl kurių turi sprendimus priimti ir finansavimą skirti centrinė valdžia. Ir kol kas mes nelabai turime svertų juos įtikinti tai padaryti.

 

Švietimo sistemos reforma, kurią užsimojote padaryti, jau bus ne centrinės valdžios, bet savivaldybės tarybos galvos skausmas. Pasiūlymų girdėjome įvairių – ar jai iš tiesų pasiruošta?

 

Visi sutinka, kad švietimo pertvarka – būtina kaip oras. Tačiau kaip ją įgyvendinti, kol kas nenuspręsta. Norėčiau, kad nė vieno žodžio visuomenė nepriimtų kaip sprendimo. Šis laikas ir buvo skirtas viešiems svarstymams, idėjoms išsigryninti, atskirti pelus nuo grūdų. Kol kas tai tik diskusija ir bent jau man kristalizuojasi, kad kai kurie iš tų pasiūlymų, kurie pasiūlyti, gali niekada nebūti įgyvendinti.

 

Kai sakoma, kad kažką reikia griauti ar perkelti, reikia net ne devynis kartus pamatuoti, bet gerokai daugiau. Ir mes tai darysime: svarstysime ir keisime taip, kad švietimo bendruomenei ir moksleiviams ugdymo sąlygos keistųsi tik geresne, bet ne blogesne linkme. Tik nereikia rodyti vienas į kitą pirštais: uždarykite tą, bet ne šitą.

 

Turime pripažinti, kad švietimo įstaigose ploto yra per daug ir privalome rasti sprendimus, kaip jį išnaudoti kuo racionaliau ir su kuo mažesniais nuostoliais visai miesto bendruomenei, o ne vienai ar kitai ugdymo įstaigai. Šiandien aš matau, kad kai kurių bendruomenių pasiūlymai yra pakankamai racionalūs, nepaisant to, kad jie skiriasi nuo komisijos pateiktų pasiūlymų.

 

Kokie sprendimai per devynis naujos miesto valdžios mėnesius pagerino žmonių gyvenimo kokybę Alytuje? O gal tai per trumpas laikas?

 

Manau, kad pastarosiomis dienomis pasirašytas susitarimas dėl aukštojo mokslo filialo atsiradimo Alytuje nuo kitų mokslo metų yra vienas iš tokių sprendimų. Studentams, siekiantiems magistro laipsnio, nebereikės važiuoti studijuoti į kitus miestus.

 

Preliminarūs susitarimai su verslu dėl plėtros, daugiau vaikų žaidimo aikštelių, atsiradusios elektromobilių įkrovimo stotelės, daugiau asfaltuotų miesto gatvių – manau, kad tokie dalykai gerina žmonių gyvenimo kokybę mieste.

 

Kita vertus, žmonės yra linkę skųstis, kartais neįvertinti tų dalykų, kuriuos turi. 

 

Man labai džiugu, kad gaisras suvienijo alytiškius, jų bendrystę pakėlė į gerokai aukštesnį lygmenį. Dabar girdžiu, kad ir miesto eglute visi patenkinti, ji visiems graži. Bet neužtenka savaitės ar kelių mėnesių, kad galėtume iš esmės pakeisti miestą ar jam svarbius dalykus.

 

Grįžkime prie gaisro. Toks įspūdis, kad savivaldybę bandyta prikalti prie kryžiaus už tai, ko ji negalėjo ir neturėjo daryti, kontroliuodama dalykus, dėl kurių galėjo kilti tas garsusis padangų gaisras. Ne savivaldybė išduoda taršos leidimus, net ne savivaldybė kontroliuoja tokio pobūdžio įmonių veiklą. Kokias pamokas išmokote ir ar jas išmoko centrinė valdžia?

 

Iš tiesų šiandien savivaldybė neturi jokių teisinių prielaidų kontroliuoti ir vertinti tam tikrų įmonių veiklą. Tai centrinio aparato funkcijos. Mes nieko neslėpėme, kaip ir ką darėme, negana to, pateikėme daug svarbių dalykų, kaip ir ką reikėtų daryti tokių gaisrų atveju. Aš tikiuosi, atitinkamos instancijos tai tinkamai įvertins.

 

Daug kas mūsų klausinėjo – ar ten nedega kokios pavojingos medžiagos? O ką mes galime pasakyti, jeigu kontrolė pagal įstatymus ir funkcijas – ne mūsų rankose? Pamokos iš tiesų pakankamai skaudžios ir įdomios. Būtų blogai, jeigu iš jų niekas rimtų išvadų nepadarytų.

 

Baigiantis metams, pasirodė dar vieni savivaldybių reitingai. Čia savivaldybės veikla ir žmonių joje gyvenimas vertintas keletu aspektų. Kaip Jūs apskritai vertinate visokius reitingus ir visuomenės tyrimo nuomones?

 

Nebūsiu labai originalus, sakydamas, kad bet kokių apklausų ir reitingų rezultatai priklauso nuo galimų užsakovų interesų. Tai žinodamas, labai rimtai aš į juos nežiūriu.

 

Nereikėtų lyginti nepalyginamų dalykų.

 

Čia kaip ir su Kalėdinių eglučių palyginimų vajumi – kuri eglutė gražesnė? Negalima kurti žmonėse priešpriešos – kiekvieno miesto eglutė graži savaip. Pirmiausia, negalima lyginti nesulyginamų dalykų – kiek, ką ir kaip sau miesto biudžete kalėdiniams papuošimams gali leisti Vilnius ir kiek koks Joniškis? Čia dėl palyginimo.  

 

Ne reitingai pasako, ar žmonės patenkinti gyvenimu Vilniuje ar Alytuje. Patys žmonės pasako – neišvažiuodami iš čia ar sugrįždami, verslas pasako investuodamas. Kita vertus, toks skaičiavimas, kai vertinama ne visuma, bet atskirai paimti dalykai, kelia labai daug abejonių tokių reitingų patikimumu. Aš linkęs tikėti labiau apčiuopiamais dalykais.

 

Kokie galėtų būti trys iššūkiai, kurie laukia miesto ir jo žmonių kitais dviejų dvejetų ir dviejų nulių metais?

 

Švietimo tinklo pertvarka, universitetinių studijų įgyvendinimas Alytuje ir galimybės įkurti laisvąją ekonominę zoną.  

 

Ankstesni straipsniai