Pavasario diena – tarsi žmogaus gyvenimas. Šalta, vėjuota, grasinanti ne tik lietaus lašais, bet ir žiemos sniegu. Bet ir po tokios dienos visuomet yra viltis, kad rytojus išauš saulėtas. Beržai pražys žaliau už žolę. Ir obelys šalnoms vėl kraus žiedus. Kad jas įveikusios, rudenį nudžiugintų derliumi.

Diena, kaip viltis, atsiradusi prieš tūkstančius metų. Prisikėlimas.

Viltis, kaip geresnio rytojaus diena, augusi per karus ir nepriteklius, per nelaisvės dešimtmečius ir laisvės suvokimą. Per kančią ir auką. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tie dalykai nebėra vertinami.

Mes kasdien nešam savo kryželį į Golgotos kalną. Ir labai dažnai, pernelyg dažnai, nukryžiuojam savo artimą. Pakankamai dažnai – be kaltės. Apsimesdami nekaltais. Šiandienos pontijai pilotai, nusimazgojantys rankas veidmainystės, prisitaikymo ir abejingumo vandeniu.

Įmindami į purvą laisvės vėliavą, dairomės į aplinkinius – ką čia apkaltinus?

Džiaugdamiesi, kad gebame pakeisti istorijos ratą, nepastebėjome, kaip pasikeitėme patys. Anaiptol ne į geresnę pusę. Išradome naujakalbę, kuri palengva naikina senuosius, ne tik fonetinį skambesį turėjusius žodžius.

Kita vertus, gal ji kai kuriais atvejais yra ir teisinga. Nes ar du šimtus eurų už viso gyvenimo darbą gaunantį žmogų galima vadinti pensininku? Greičiau pašalpininku. Todėl dabar pensininkus vadiname senjorais. Dar girdėjau, šioji valdžia ir tas pašalpas apmokestinti žada.

Ir kaliniai vadintini ne kaliniais, o nuteistaisiais. Jie nebekali, bet atlieka bausmę. Iš tiesų, kai laisvėje esanti didesnė dalis visuomenės yra tapusi dvasios kaliniais, jais vadinti tik tam tikroje teritorijoje uždarytus žmones būtų ne visai teisinga.

Ir jeigu kur nors perskaitėte, kad Lietuvos politikai Amerikoje rūpinsis Ukrainos reikalais, nesistebėkite. Tai dabar vadinama empatija, demokratijos plėtra ar kitais įmantriais žodžiais. Mano jaunystės laikais, kai Velykos nebuvo tuometės valdžios toleruojamos, drąsesni žmonės tai būtų pavadinę senu lietuvišku žodžiu, kurio dalis yra aiški nuoroda į vienos kūno vietos laižymą.

Ir net neklauskite, kodėl tie politikai nesirūpina Lietuvos reikalais. Galite būti ne tik nesuprasti, bet ir apkaltinti.

Šiais laikais drąsos liko labai nebedaug. Bet užtat paplito tolerancija, politkorektiškumas ir kiti dalykai.

Pavyzdžiui, jeigu dabar kas nors sugalvotų pakartoti anais laikais išleisto muzikinio kompaktinio disko „Čigoniški romansai“ leidimą, matyt, ir pavadinimą turėtų rašyti kitaip. Pavyzdžiui: „Romiški romansai“. O gal „Romų romansai“? Bet kuo čia mano ir kitų, taip tėvų pavadintų, vaikų vardai dėti?

Kurdami naujus dalykus, mes sugebėjome išniekinti senuosius. Liberalizmą ir laisvąją rinką pasirinkę kaip pagrindinį ateities postulatą, mes sugriovėme kelią, kuris veda į Bažnyčią. Į savo dvasios bažnyčią. Padorumo, atjautos, supratimo ir atleidimo namus.

Kas lieka žmogaus širdyje, jeigu miesto centre atsiranda malkų sandėlis ar žvyro karjeras?

Kas lieka iš gražių žodžių įvairiomis progomis, jeigu jau kitą dieną po jų pasakymo seka negražūs darbai?

Kas lieka iš valstybės, kurios politikai negerbia ir nemyli jos žmonių?

Nepaisant klausimų, į kuriuos atsakyti tikrai nelengva, lieka vienas tikras dalykas – viltis. Viltis, kad sugebėsime atsitiesti, atsikelti, pasikeisti. Vardan valstybės. Vardan miesto. Vienas kito vardan. Kad išliktume. Kaip valstybė. Kaip miestas. Kaip žmonės.

Dar noriu tikėti, kad sugebėsime