„Anksčiau viską darydavome patys: ir karstus gamindavome, ir numirusius aprengdavome. Būdavo, kad ir naktį ateina kas pranešti, kad žmogus numirė, tai keldavausi ir eidavau karstą meistrauti. Juk nelaikysi „nabašniko“  ant padėklo padėto, kol išsimiegosi“, –  kalbėjo 84 metų Vincas Čekanauskas.

Lentas karstui pasiruošdavo iš anksto 

Meškučių kaime, Alytaus rajone, kartu su žmona Genute gyvenantis senolis 1951-1956 metais savo kaime buvo žinomas kaip karstų gamintojas, liaudiškai vadintas graboriumi. Sutuoktiniai puikiai prisimena, kaip tekdavo suktis žmonėms tais laikais, kai apie jokias teikiamas laidojimo paslaugas dar nebuvo nė kalbos.

„Tada dar žodžio „karstas“ nevartojo, sakydavo „grabas“. Tais laikais labai daug kas mokėjo gaminti karstus, jų pirkti nebuvo, tad žmonės neturėjo kitos išeities. „Grabui“ lentas jau pasiruošdavo iš anksto. Seni žmonės sakydavo: „Pas mane lentos jau paruoštos“, - pasakojo V. Čekanauskas.

Kartais net ir lentų nebūdavo. V. Čekanauskas prisimena, kai vienas gyventojas, mirus artimajam, nežinodamas, ko griebtis, lentas išlupo iš grindų ir jas panaudojo karstui pagaminti. 

Pasak Meškučių kaimo gyventojo, karstą pagaminti buvo nesunku.  Visi „grabai“ būdavo praktiškai vienodi, be jokių įmantrių papuošimų.

„Net toks posakis buvo: „Šešios lentos ir vinys – tai tavo namas“. Trys lentos apačioje, trys viršuje. Jas obliuoti tekdavo rankiniu būdu. Karsto viduje išklodavo staltiesę ar drobę. Kartais apkarpydavo jų apačią, kad būtų gražiau. Nebuvo jokių kitų medžiagų. Įdėdavo pagalvėlę, kokią turėdavo“, - apie senovinius laidojimo ypatumus pasakojo dzūkas.

Karstus gamindavo iš eglės, pušies. Jų išorės niekas nedažydavo. Jei mirdavo jauna moteris, tai karste įdėdavo rūtų ar kitų gėlių. Mirusį žmogų aprengdavo ir paruošdavo namuose. Jokios baimės ar nejaukumo būti šalia, liestis prie mirusiųjų žmonės nejautė.

Graborius atlygio neimdavo

„Žmonės buvo labai draugiški ir susitelkę. Jei tik kas numirdavo, tuoj subėgdavo šeimininkės, ruošdavo valgyti, vyrai gamindavo karstą, arklių kinkomais vežimais išvažiuodavo pranešti žinią apie nelaimę velionio artimiesiems“, - sakė Vinco žmona Genutė.

Vincas už karsto pagaminimą jokio atlygio iš kaimo gyventojų neprašydavo. „Duodavo kopūstų, mėsos pavalgyt – ir gerai. Net ir giesmininkai tuomet giedodavo dvi paras neprašydami sumokėti. O dabar dvi valandas pagieda – ir jau pinigai“, - stebėjosi senolis.

Velionį pašarvotą laikydavo 2-3 paras, kad visi artimieji suspėtų atvažiuoti atsisveikinti. Karstą į kapines laidoti veždavo vežimu pakinkytu arkliais. Kadangi karstai tais laikais nebuvo taip gerai uždaromi kaip dabar, tai ir leisti juos į iškastą laidotuvėms duobę reikėdavo atsargiai. Vienas žmogus turėdavo įlipti į duobę ir leidžiamą žemyn karstą priimti.

Vincas gamindavo ne tik karstus, bet ir po laidotuvių į kapą įsmeigiamus medinius kryžius. „Ant tų kryžių nebūdavo jokių vardų, metų, tik dvi raidės AA – Amžinąjį Atilsį. Toks kryžius pabūdavo metus ir po to jį pakeisdavo kitu. Nebereikalingus, nuo kapų nuimtus kryžius buvo būtina sudeginti, kad jie niekur nesimėtytų“,  - pasakojo vyras.

Kitokie laidojimo papročiai buvo taikomi iš gyvenimo savo noru pasitraukusiems žmonėms. Jie buvo laidojami šone kapinių, už tvoros. Mišių už juos kunigas nelaikydavo ir kapo nešventindavo.

„Anksčiau jokių problemų dėl laidojimo vietų nekildavo. Visi žinojo, kur palaidoti jo tėvai, seneliai ir kur atgulti turėtų jis pats.

Aš pati buvau susiradusi netoli mano artimųjų kapo esančią vietą, kuri buvo apaugusi, apleista – tikras šabakštynas.  Aš ją susitvarkiau, išravėjau, dar ir kaimynė padėjo. Galima sakyti sau vietą pasiruošiau. Bet kad ateinu po savaitės, o ten jau toks jaunas vyras palaidotas. Tada ir pagalvojau: jei jau užėmė mano vietą, tai gyvensiu šimtą metų“, - juokėsi nutikimą prisiminusi Genutė.

Tiek Vincas, tiek jo žmona tikino, kad dabar laidojimo papročiai pasikeitę. Anksčiau žmonės neminėdavo jokių keturnedėlių, net ir mirimo metines minėdavo ne kiekvienas.

Ir Visų šventųjų dieną kaimo žmonės turėjo savų tradicijų. Sutemus visi susirinkdavo į vieną vietą ir nešini žvakutėmis, kalbėdami maldas, traukdavo į kapines. Žvakučių tada degindavo mažai. Reikėdavo gerokai pavargti, kol jas pavykdavo uždegti, nes dar jokių žvakių gaubtų, žvakidžių nebūdavo, vėjas ugneles gesindavo.

Karstai buvo lygūs kaip mirtis

Pirmieji karstai Alytuje buvo pradėti pardavinėti 1956 metais. „Nebuvo jie labai gražūs. Bet kaip nudažyti, visi buvo vienodi, lygūs kaip mirtis, o kainavo po 32 rublius“, - pasakojo V. Čekanauskas.

Vincas ir Genutė mano, kad gal ir gerai, kad šiais laikais viską galima užsisakyti, viskas bus už tave padaryta, niekuo rūpintis nereikės. Anksčiau tam nebuvo galimybių ir žmonės turėdavo nemažai rūpesčių.

„Šiais laikais laidotuvėms taupo ne lentas, o pinigus. Nors anksčiau ir buvo nelengva, bet žmonės tarsi kažkokie kitokie buvo. Kaimyno bėdoje niekada nepalikdavo. Ištikus nelaimei visi kaip vienas spręsdavo problemas, susitelkę rūpindavosi laidotuvėmis“, - pasakojo Genutė.

Apie senąsias laidotuvių tradicijas, karstų gamybą papasakoję Vincas ir Genutė Čekanauskai, nors ir jau sulaukę garbaus amžiaus, vis dar juda, kruta, laiko karvę, vištų, šunį Rikį, kačių, o svečius pavaišina gardžiu naminiu varškės sūriu ir obuoliene.