Po Dzūkijos mokyklas, bibliotekas keliauja knyga „Juostų poringės“. Verčiant puslapius ji dzūkų tarme kiekvienam mūsų pasakoja apie lietuviškas juostas ir jų ženklus, atskleidžia margaspalvių raštų paslaptis. Nustebtumėte, ką jie byloja, kokias istorijas mena! 

 

Idėja „prakalbinti“ juostas kilo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus pirmininkei Modestai Tarasauskienei. Šiai iniciatyvai ji subūrė etnografę Oną Drobelienę ir  tradicinių amatų meistrę Renatą Žiūkienę. 

 

Būtent Renatos austų juostų nuotraukomis iliustruota minėta knyga. Iliustracijose juostos tokios tikroviškos, kad, atrodo, ranka paimtum. Prieš akis atsiveria įstabus raštų grožis, dr. Vytautas Tumėnas aprašęs, ką reiškia jų ženklų kalba. O šalia puslapiuose nugulusių juostų skleidžiasi O. Drobelienės dzūkiška tarme parašytų poringių skambesys.

 

Kaip teigė M. Tarasauskienė, juostų raštuose slypi ištisos istorijos. Norėjosi, kad žvelgdami į juos, atpažintume ženklus, jų siunčiamą žinią, ataidinčią iš praeities ir kuriančią prasmes dabarčiai.

 

Koks buvo knygos gimimas, ką joje gali atrasti skaitytojas – kalbamės su autore O. Drobeliene ir juostų audėja R. Žiūkiene.

 

O. Drobelienė (kairėje) ir M. Tarasauskienė.

 

O. Drobelienė: pirmieji knygelę pamatė mano vaikai ir vaikaičiai

 

Onute, iš kur sėmėtės įkvėpimo knygoje „nugulusiems“ pasakojimams, kada aplankydavo mūza?

 

Mus su broliu dvyniu tėveliai augino pasakomis. Sibire turėjome tik vieną vaikišką knygelę ,,Zuikis Puikis" kurią mokėjome mintinai, todėl pasakas sekė tėveliai. Dažnai jas tiesiog kurdami čia ir dabar. Beveik visos jos būdavo apie pasakų šalį Lietuvą, jų gimtinę į kurią mes visi būtinai sugrįšime,  

 

Vėliau, jau augindama savuosius vaikus, pasakas kūriau pati. Sekiau pasakas ir anūkams, kartais net telefonu. Tikriausiai mes visi pasakoriai iš prigimties. Gerus tris dešimtmečius kalbinu senuosius kaimų gyventojus Dzūkijoje jau kaip etnografė. Užrašinėju jų išmintį, prisiminimus. Ne kartą ėjau į ganiavą, kol karvutes kaimai pakiemiui ganė miškuose, kad užrašyčiau vietovardžius, piemenų žaidimus... Drauge spalgenavau Gūdo šalalėn ir grybavau, kad suprasčiau grybavimo ypatumus ir rasčiau grybų tropelas. Stebėdavau bitininkus ir net kopiau į dravę. Puikiai prisimenu vaikystėje leistas vasaras kaime ir kasdienius darbus - šienapjūtę, linarūtę, rūgiapjūtę, grikių rovimo talkas. Galvoju, kad tai mano kraitis ir įkvėpimas.

 

O  poringės gimė svaigiai žingsniuojant pavasariui Margionių kaime, besidžiaugiant spalvingomis Renatos juostomis, klausantis dūzgiančių medžių, lakštingalų ir mėgaujantis naktine gaiva. Būtent naktį, kai gali atverti duris ir gerti vėsą. Tada ir  almėdavo dzūkiška šnekta kap šaltinis, tik spėk užrašyti, bandant perskaityti mums siųstas ,,gromatėlas nuog predkų"! Toks buvo ilgasis, darbinis knygelės pavadinimas.

 

O. Drobelienė.

 

Knyga parašyta dzūkiška šnekta. Ką Jums pačiai reiškia dzūkų tarmė?

 

Man nepaprastai svarbu, kad dzūkai didžiuotųsi savo tarme ir ja kalbėtų. Juk joje tiek daug spalvų, jausmo, malonybinių žodelių, kreipinių, pagarbos  žmogui, kiekvienam gyvam sutvėrimui, žolynui, medžiui…

 

Nuvykę į svetimą šalį juk mokomės ištarti nors keletą žodžių vietine kalba, kodėl gyvendami viename iš etnografinių regionų (jeigu jau taip susiklostė likimas) neturėtume išmokti vietinės tarmės?  

 

Dzūkai, būkite išskirtiniai ir kalbėkite savo motulių meilės kalba – gimta šnekta.

 

Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.

 

Kokiai auditorijai skirtos poringės? Kokią žinią jos neša?

 

Knygelė skirta vyresnio amžiaus vaikams, bet tinka ir suaugusiems bei visiems norintiems pažinti nepaprastą, spalvingą ir išraiškingą juostų raštų pasaulį.

 

Kokį emocinį turinį įkrausime savo mažiesiems jų raidos pradžioje, tokias asmenybes ir užauginsime. Kas mes be tautinės ir kultūrinės tapatybės, savimonės, moralinių ir dorovinių   nuostatų? 

 

Norėčiau, kad knygelė  būtų mažytis mano ir mūsų darnaus, kūrybingo kolektyvo indėlis į etnokultūrinio identiteto išsaugojimo aruodą.

 

Knygelė informatyvi norintiems išsiaiškinti juostų raštų prasmes. Yra aprašymai ir išgryninti konkretūs raštai. Ji spalvinga. Juostos dailiai, kruopščiai ir su begaline meile Renatos išaustos. 

 

Jeigu kažkam kils noras mokytis tarmės – yra žodzynėlis. Žinau, kad poringes jau mokosi mažieji pasakoriai. Slapta tikiuosi, kad gal kažkam kils noras ir pačiam kurti pasakas.

 

Kam pirmam dovanojote ar davėte ją paskaityti? 

 

Mano vaikai ir vaikaičiai pirmieji pamatė knygelę. Taip sutapo, kad jie sugužėjo savaitgaliui. Nerimavau. Buvo idomu, ką pasakys internetinė karta. Šeimoje yra kūrybingų ,,Čiurlioniukų".  Net ir iš jų pastabų nesulaukiau. Knygelę turėti panoro visi. Teko net pasirašyti... Iš vyriausio sūnaus išgirdau – ,,išsaugosime savo anūkams“.

 

O kai rašiau pasakaites, tai vos parašiusi siųsdavau savo ištikimiausiai skaitytojai, Gintarei. Ji moka padrąsinti ir įkvėpti pasitikėjimą. Ačiū jai už kantrybę.

 

Nuoširdus dėkui projekto sumanytojai ir koordinatorei Modestai už suvaldytą situaciją ir rezultatą.  Su kūrybingais ir nuolat užsiėmusiais dirbti nelengva.

 

R. Žiūkienė: juosta  – tai stebuklas, man joje išausti ženklai – magiški

 

Renata, ką Jums asmeniškai reiškia šios knygos išleidimas?

 

Šios knygos leidimo istorijoje mano vaidmuo neiškiltų į paviršių, kaip svarbus, jeigu ne Modesta Tarasauskienė. Tai jos sumanymas leisti knygeles, kurios turi labai didelę išliekamąją ir meninę vertę. Jos didelis noras ir pasiaukojantis darbas padarė stebuklus – šiemet išleista jau trečioji knygelė. 

 

Bene prieš du metus ji pasiūlė man išausti juostas, kurios būtų būsimos knygelės iliustracijos. Mintis atitiko mano mintį, norą, svajonę – juostų raštus suguldyti ant popieriaus ir išleisti į ilgą gyvenimą. 

 

R. Žiūkienė.

 

Tuo metu labai intensyviai domėjausi tomis juostomis, kurios gyvena pirkiose, pas žmones. Muziejines juostas austi labai paprasta – susitari, nueini į muziejų, pasižiūri – ir audi. O išprašyti iš žmogaus juostą – nelengva. Su juo reikia kalbėti, užsidirbti pasitikėjimą, važiuoti, bendrauti, prašyti, skambinti, ieškoti, įkyrėti...Turėjau savo tikslą rinkti ne muziejinių juostų raštus, ieškojau nematytų, neskelbtų juostų raštų savo rajone, kaime, parapijoje. 

 

Taigi, laikui bėgant pas mane susikaupė tokių vienetinių juostų nuotraukų archyvėlis ir ausdama galvodavau, kaip tuos retus ir žmonėms brangius raštus išleisti į gyvenimą, parodyti visiems, atkreipti dėmesį, kad juosta – stebuklas. Juostas rinkausi atsižvelgdama į ženklus. Jos visos dzūkiškos. Man buvo suteikta visiška laisvė parenkant juostas, kurios atguls į knygelės puslapius ir aš mėgavausi šiuo procesu.

 

Ką byloja, kokią žinią nori perteikti knygoje matomos nuotraukos – Jūsų austos lietuviškos juostos? Kas slypi jų raštuose?

 

Raštai – tai mes ir mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai ir t.t., kuo juosta ilgesnė, tuo mūsų šaknys gilesnės...be mūsų prosenelių nebūtų ir mūsų kiekvieno. Bet ir mes tęsiame savo senelius savo vaikuose, anūkuose. Juosta slepia mūsų giminių istorijas. Kaip jas perskaityti? Domėtis.. Mano tikslas buvo sudominti žmones, atiduoti raštus ateitin, skatinti domėtis audimu. 

 

Juostos šifravimas ir peraudimas – ilgas procesas. Man visada norisi išausti kuo tiksliau, taip, kaip sena juosta išausta, tai net ir klaidas kartoju, nes sena juosta sudils, o kopija gal dar pagyvens. Juostų ženklų skaitymas – ir kūryba, ir istorija, ir mokslas, ir jausena, matymas. 

 

Didžiausias stebuklas yra viršelio juosta. Man joje išausti ženklai – magiški, nepaprasta ir juostos išsaugojimo istorija, nepaprastas tos juostos atėjimo iki manęs kelias, kuriame sutikau nemažai įdomių žmonių, kurie labai praturtino mano pasaulį. Dalį juostų ženklų ėmiau ir iš Nemajūnų juostų kilimo – savo, savo mamos ir močiučių parapijos. Ne visas savo „archyvo“ juostas galėjau panaudoti, nes ženklai kartojosi. Viena juosta iš knygos „moka vaikščioti“. Kaip? Atskira istorija.   

 

Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.

 

Knygos tekstai – tarsi skirti vaikams, jaunimui, tačiau turbūt ir suaugusieji čia gali atrasti didelių „lobių“?

 

Kuriai grupei reikalingos juostos? Visoms amžiaus grupėms. Įvairių gražių istorijų galiu papasakoti apie jų dėvėjimą. Viena pirmokė, šių metų dainų šventėje pamačiusi tautinius drabužius, jų užsinorėjo. Ji dar maža. O žinote, kas įdomiausia? Tos pirmokės močiutės prosenelio dėvėta juosta yra įamžinta knygoje. Ar ne magija? 

 

Mano dukra neaudžia. Ji meno žmogus, padeda man suverti siūlus į stakles, į nytis (ir tai daro greitai ir gerai), bet staklėse nesėdi ir audimo siūlų neskaičiuoja, bet ji dėvi juostas su kasdieniniais ar koncertiniais drabužiais. Net ir išvykusi į užsienį rišosi juostą, ėjo groti į sceną. Kur stebuklas? Juostas pastebi ir kiti jauni žmonės, užsieniečiai – klausia apie ženklus, pasidžiaugia - verta didžiuotis tuo, ką išsaugojome, ką dar turime. Tai tikra.

 

Projektą dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.