„Daugeliui mūsų draugų Lietuva atrodo kaip siaubo kraštas, kur nėra darbo, nėra pinigų, nėra galimybių. O mes visada norėjome grįžti. Žinojome, kad vaikai čia turės kitokią vaikystę, kitokį gyvenimą: vasarą ežerai, kaimas, draugai.  Čia visai kitokia gyvenimo kokybė, maistas sveikesnis, natūralus, savas“, - sakė daugiau nei  dešimtmetį Anglijoje praleidę ir į gimtąjį Alytų sugrįžę Inga ir Karolis Balsiukevičiai.

Gimtajame mieste jie jaučiasi labai laimingi. Visada žinoję, kad grįš, alytiškiai, gyvendami Anglijoje, visą savo laiką skyrė darbui, mokslams, ten susilaukė dviejų vaikų, o šiandien naujus gyvenimo pamatus kuriasi Dzūkijos sostinėje.

Anglijoje visą laiką naujų veiklų ir naujų žinių ieškoję alytiškiai ir grįžę į Lietuvą neketina sustoti.  Jie jau įsidarbino Alytaus įmonėse – Inga naujai duris atvėrusiuose sveikatos namuose „Kristalų namai“, kaip refleksologijos specialistė, Karolis projektų vadovu įmonėje „S form“. K. Balsiukevičius pasirinko verslo vadybos studijas Alytaus kolegijoje,  o artimiausiu metu planuoja įgyvendinti vieną didžiausių svajonių – po truputį kurti savo namus ir pasinerti į veiklą, kuri teiktų ir naudą, ir taptų gyvenimo aistra.

Į užsienio šalį išvyko trumpam, tačiau ten pragyveno penkiolika metų

34-erių metų K. Balsiukevičius į Angliją išvyko būdamas vos aštuoniolikos, tik baigęs dvylika klasių. Nuvykęs pas Londone gyvenančią seserį jis planavo, padirbėjęs metus, grįžti atgal į Lietuvą. Tačiau jo planai ir liko planais. Likimas lėmė, kad Karolis svetimoje šalyje pragyveno net penkiolika metų, nors visuomet savo gyvenimą siejo su gimtąja šalimi.

„Visi pasakojo, kad ten pinigų daug, darbų daug, tik laukia visi išskėstomis rankomis, o iš tiesų, viskas kitaip. Aš važiavau pas seserį, bet ji dirbdavo po 16 valandų per dieną, todėl aš jos beveik nematydavau. Bet kažką daryti reikėjo, nes į Angliją išvažiavau pasiskolinęs pinigų, be to, ir pragyvenimas ten kainavo. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik ieškoti, kaip išgyventi“, - pasakojo Karolis.

Nors anglų kalbos K. Balsiukevičius nemokėjo, jam pavyko įsidarbinti bare, kuriame dirbo italai, prancūzai, anglai. Karolis pasakojo, kad pirmosiomis dienomis jam labai padėjo, vedžiojo ir rodė: čia yra puodelis, čia stiklinė, čia indaplovė. Alytiškis teigė, kad pradžioje buvo labai sunku, tačiau palaipsniui kalbos barjeras vis mažėjo.

„Dirbau bare, kuris buvo įsikūręs trijų aukštų, du jų buvo po žeme, pastate. Žemutiniame aukšte buvo naktinis klubas. Vieną pamainą atidirbi, nueini į klubą, ant tokių didelių suolų pamiegi, atsikeli, pavalgai ir toliau dirbi. Bet man tuo metu buvo 18 metų, apie nuovargį net negalvojau“, - savo pirmuosius metus Anglijoje prisiminė Karolis.

Pramokęs anglų kalbą alytiškis per agentūrą įsidarbino statybose pagalbiniu darbuotoju. Kadangi ten už darbą mokėjo labai nedaug, savaitgaliais jaunas vyras dar dirbdavo ir naktiniame klube.

Prabėgus porai metų, minties dirbti dviejuose darbuose Karolis atsisakė, nes pas jį iš Lietuvos atvyko jo draugė Inga, su kuria Karolis susipažino dar besimokydamas mokykloje. Norėjosi daugiau laiko praleisti kartu.

Įsikūrę svetimoje šalyje griebėsi mokslų

„Aš atvažiavau vasarai, galvojau pabūsiu tuos kelis mėnesius, užsidirbsiu ir grįšiu. Bet kai grįžau, prasidėjo depresija, galvojau, ką aš čia viena veiksiu ir po dviejų savaičių grįžau atgal pas Karolį. Lietuvoje pasiėmiau akademines mokslų atostogas, grįžau į Angliją ir taip prabėgo trylika metų“, - pasakojo Inga.

Moteris į svetimą šalį nuvyko irgi nemokėdama anglų kalbos. Jokios patirties neturėjusi  studentė pradėjo dirbti viešbutyje. Po kelerių metų Inga pakeitė darbą, pradėjo valyti namus ir dirbti vaikų aukle – taip sukosi pirmus dvejus metus.  

Nė akimirkos nesudvejoję, kad užsienio kalba yra būtina, alytiškiai ėmėsi intensyviai jos mokytis. Karolis, bendraudamas su kolegomis darbe, vakarais namuose sėsdavo prie knygų, Inga dieną, dirbdama su vaikais, vakarais – iš Karolio, taip pat – koledže.

„Man reikėjo daugiau nei metų, kad išmokčiau anglų kalbą. Darbdaviai labai geranoriškai priėmė, padėjo. Labai padėjo darbas su vaikais, nes jie mane pataisydavo, ką sakydavau ne taip. Jeigu kažko nesuprasdavau, jie parodydavo. Gavau tokį kalbos pradžiamokslį“, - sakė I. Balsiukevičienė.

Tačiau ties tuo abu alytiškiai nesustojo. Kiek vėliau Inga įstojo mokytis anatomijos ir fiziologijos, o Karolis, kad vakarais abu galėtų būti kartu, mokėsi kartu su Inga. Tik pabaigę studijas jie pasirinko skirtingas specialybes. Inga toliau studijavo refleksologiją (pėdų masažas), Karolis – klinikinę hipnozę, kuri gali padėti žmonėms nugalėti įvairias fobijas, padėti mesti rūkyti ar įveikti depresiją. Šiuos mokslus abu sėkmingai baigė.

„Mes visuomet domėjomės alternatyvia medicina“, - sakė Karolis.

Išsiuntė daiktus į Lietuvą, bet patys taip ir negrįžo

Nors Karolis su Inga niekada  neplanavo pasilikti užsienyje, tačiau vis atsirasdavo priežasčių, sukliudydavusių grįžti į tėvynę: nauji mokslai, naujos veiklos ir kelionė į Lietuvą nusikeldavo dar metams, kitiems. „Mes niekada savo gyvenimo su ta šalimi nesiejome ir nesvarstėme galimybės pasilikti. Aišku, tie 13-15 metų atrodo be proto daug, gali savo gyvenimą susikurti ir gyventi, bet mes niekada to nenorėjome“, - pasakojo I. Ir K. Balsiukevičiai.

Prieš septynerius metus jie jau buvo nusprendę grįžti į Alytų, susikrovę lagaminus, juos išsiuntė į Lietuvą, tačiau patys taip ir negrįžo.

„Visai netikėtai, pasikalbėjęs su savo bendradarbiu, susidomėjau nauja veikla, ir vėl pradėjau mokytis. Važinėjome su Inga į seminarus, pradėjome domėtis investavimo galimybėmis į biržą, kur vyksta prekyba valiutų kursais. Atsirado nauja veikla, kuri pradėjo „vežti“ ir taip mūsų planai grįžti į gimtąjį miestą vėl nusikėlė“, - sakė Karolis.

Į Lietuvą grįžti paskatino vaikai

Antrą kartą apie grįžimą į Lietuvą Karolis ir Inga pradėjo svarstyti jau susilaukę dviejų vaikų. Alytiškiai labai norėjo, kad vyresnysis berniukas į pirmąją klasę eitų jau Lietuvoje, kad spėtų dar ir darželį čia palankyti, pasiruoštų mokyklai, kad sustiprėtų jo lietuvių kalba.

„Mes namuose visuomet kalbėdavome tik lietuviškai. Anglijoje daug lietuvių šeimų kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, o mes norėjome, kad vaikai puikiai išmanytų lietuvių kalbą. Vyresnis sūnus, būdamas trejų metų, pradėjo lankyti mokyklėlę tenai, tačiau ta klasė buvo labai mišri, nenorėjome, kad vaikas užaugtų tokioje aplinkoje ir tai buvo antrasis lūžio taškas, kai pasakėme sau, kad viskas, turime važiuoti namo, į Lietuvą“, - kalbėjo I. Ir K. Balsiukevičiai.

Abu svarstė galimybę apsigyventi Druskininkuose, dėl Ingos įgytos specialybės lengvesnio panaudojimo, ar Klaipėdoje, kur yra didesnės perspektyvos, bet galiausiai nugalėjo trauka savo gimtajam miestui, kur yra draugai, artimieji.

Į Alytų Inga ir Karolis grįžo prieš pusantrų metų. I. Ir K. Balsiukevičiai prisiminė, kaip dar būdami Anglijoje ginčijosi su draugais. „Jie visi sakė, kad mes esame tikri avantiūristai, kad elgiamės kvailai, kad tikrai po metų vėl grįšime atgal į Angliją, bet kodėl turėtume tą daryti, jeigu mums gerai čia“, - šypsosi gerovę svetur į savo gimtinę iškeitę alytiškiai.