Kai Dzūkijoje gyvenanti Gražina, susipažindama su žmonėmis, pasako, kur dirba – daugelis iš pradžių neslepia nuostabos: juk dažniausiai tokios profesijos imasi vyrai. Tačiau vilkiką vairuojanti moteris teigia, kad būtent tokia buvo jos sena svajonė, kurią prireikė ryžto įgyvendinti.

„Automobiliai mane žavėjo nuo pat vaikystės. O vairuoti – vienas malonumas. Prie vairo nejaučiu nei nuovargio, nei įtampos. Važiuoju atsipalaidavusi ir taip galiu nukeliauti daugybę kilometrų. Būna, kad žmonės sako, jog vairavimas – tarsi darbas, o man – priešingai“, - pasakojo varėniškė Gražina.

Tad minčių, kad norėtų ir galėtų vairuoti vilkiką, moteris turėjo visada, tačiau ilgą laiką tam nesiryžo. Kone 10 metų ji dirbo klientų aptarnavimo srityje, kol galiausiai suprato, kad svajonė taip ir liks svajone, jeigu nesiims konkrečių veiksmų jai pasiekti.

„Pasakysiu atvirai: atėjo laikas, kai supratau, kad iš to, ką dirbu, sunku pragyventi, pajamos per mažos. Tai ir buvo tos aplinkybės, kurios paskatino kardinaliai keisti gyvenimo būdą ir pagaliau išmokti vairuoti vilkiką, išlaikyti egzaminus, kad galėčiau tapti vilkiko vairuotoja. Kadangi apie tai pagalvodavau ir anksčiau, tai apsispręsti nebuvo  sunku. Kaip minėjau – vairuoti patinka, tik reikėjo išlaukti momento, kad galėčiau pasakyti: kada, jeigu ne dabar?“ – kalbėjo krovininį automobilį jau ketverius metus vairuojanti 35 metų moteris.

Pradžioje ji dirbo užsienio įmonėse, važinėdavo į Olandiją, Italiją, Prancūziją. Buvo susitarusi, kad  3-4 savaites dirba, o po to kurį laiką ilsisi Lietuvoje. Užsienyje su Gražina buvo ir vaikai. Darbo sąlygos buvo jai priimtinos.

Moteris iki šiol prisimena savo pirmąją kelionę iš Italijos į Olandiją. Tąkart kartu su ja važiavo ir lydintis kolega, tad buvo kur kas drąsiau įgauti praktikos.

„Nebuvo nieko sudėtingo. Tieisiog įsidėmėjau kiekvieną detalę ir po to jau drąsiai važiavau viena. Jeigu jauti, kad gali, tai, vadinasi, tikrai gali. O jei dėl kažko abejoji – geriau nerizikuoti“, - teigė Varėnos gyventoja.

Pasak  jos, nors darbu užsiienyje skųstis nebuvo dėl ko, tačiau vis vien traukė ten, kur namai. Tad pasaulyje įsisukus COVID virusui, Gražina nutarė pasiieškoti darbo Lietuvoje ir šiuo metu dirba gimtinėje esančioje įmonėje.

Moteris teigė, kad jai labai pasisekė. Kolektyvas – nedidelis, draugiškas, visada padedantis. Gražina niekuomet nejautė jokio priešiško nusistatymo dėl to, kad ji vilkiką vairuojanti moteris.

„Gal kažkam ir atrodo keista: kaip čia viena moteris vairuoja? Kartais moterys važiuoja su savo vyrais, keičiasi, o aš viena. Bet neigiamų reakcijų savo atžvilgiu niekada nesulaukiau. Žmonės nustemba, bet kaip tik pagiria“, - pasakojo Gražina.

Dirbdama Lietuvos įmonėje, savaitgaliais moteris kone visuomet būna namuose. Kelionės į užsienio šalis būna neilgos, trunka 5-6 dienas.  Moteris važiuoja į Kroatiją, Slovėniją ir grįžta atgal. Jei pirmadienį išvažiuoja, tai penktadienį dažniausiai jau būna namuose.

Pasak varėniškės, kelionės jai neprailgsta, mat ji naudojasi laisvų rankų įranga, tad vairuodama kalbasi su artimaisiais, kolegomis – laikas praeina labai greitai.

„Kelyje reikia neprarasti budrumo, stebėti, kas vyksta, laikytis saugaus atstumo. Tokiame darbe – rizikos nemažai. Sveikata ir gyvybė – svarbiausia, tad prie vairo būtina elgtis atsakingai“, - teigė varėniškė.

Kelyje moteriai tenka susitvarkyti ir su techniniais dalykais, paruošti vežimui krovinį, tačiau Gražinai tai problemų nesukelia. Moteris juokauja, kad gal tik rato nesugebėtų pakeisti, nes tiesiog jo nepakeltų.

Pasak Gražinos, darbas jai patinka, tad ir į keliones leidžiasi su šypsena. Jeigu tektų dirbti pro sukąstus dantis, tokio darbo atsisakytų ir ieškotų, ką gyvenime keisti.

Laisvą nuo darbų laiką moteris leidžia su šeima, stengiasi jį išnaudoti turiningai. Būdama namie, taip pat nesėdi sudėjusi rankų. Pati remontuojasi savo butą, tapetuoja, tinkuoja sienas.

Paklausus, iš kur taip viską sugeba, Gražina teigė, kad pats gyvenimas užgrūdina ir daug ko išmoko.

„Niekas nieko už tave nepadarys ir tau ant lėkštutės neatneš. Reikia stengtis ir iš gyvenimo viską imti pačiam. Nereikia dejuoti, laukti kokio nors stebuklo. Stebuklus, geresnes sąlygas susikuriame mes patys, tik reikia nebijoti kažką keisti, išeiti iš komforto zonos“, - kalbėjo vilkiko vairuotoja.

Moteris atskleidė, kad šiuo metu svajoja apie nuosavą namą, kur turėtų savo kiemą, daržą. Kaip pati sako, ji yra gamtos vaikas, tad norėtų iš buto persikelti į sodybą.

„Visada gerai, kai yra ko siekti ir apie ką svajoti. Tas ir veda į priekį. Norisi stengtis dėl savęs ir vaikų“, - sakė moteris.