Į Alytų grįšime, bet tik būdami pensininkais. Taip dar visai neseniai galvojo Vilniuje gyvenę Agnė ir Andrius Čeplinskai. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas tik juokiasi.

Jauna šeima nelaukdama senatvės gyvenimą Vilniuje iškeitė į savo gimtąjį miestą Alytų, o jos planus pakoregavo ne Aukščiausiasis, o jų vaikai ir paprastų, žemiškų dalykų ilgesys. Tokių, kurių gyvendamas sostinėje netenki.

Žalumos, gryno oro, pagulėjimo po obelimi, mažų atstumų, neskubėjimo, uždaro kiemo vaikams ir jame augančių uogų. Tokių, atrodytų, mažų dalykų pasiilgo Čeplinskų šeima. O labiausiai – kokybiško laiko kartu su vaikais ir noro pabūti su Alytuje gyvenančiais seneliais, proseneliais.

Požiūrį pakeitė vaikai

„Ir man, ir vyrui šeima yra vertybė. Kol neturėjome vaikų, būtinybės grįžti nematėme. Pagalvodavome, kad gal į Alytų parvyksime kažkada sulaukę garbaus amžiaus, kada jau viską būsime pasiekę ir mums norėsis ramaus gyvenimo. Tačiau atsiradus vaikams, daug kas keičiasi, taip pat ir požiūris“, - pasakojo 28 metų  A. Čeplinskienė.

Alytiškiai panoro išsikraustyti iš buto į namą, turėti savo kiemą, kur vaikai galėtų laisvai žaisti. Iš pradžių jie namo dairėsi netoli sostinės, tačiau suprato, kad gyvenimas Vilniaus priemiestyje sukeltų daug nepatogumų. Kada vaikus reikės vežioti į mokyklą, būrelius, vienam jų teks kone dirbti vairuotoju, visą laiką suris važiavimas iš vieno taško į kitą.

„Tai gal į Alytų?“ – iš pradžių juokais vienas kitam užsimindavo sutuoktiniai. Bet kalbos šiuo klausimu darėsi rimtesnės, kol galiausiai nusprendė, kad tai, ko jie nori, būtent ir yra jų gimtajame mieste.

Pragyvenus Vilniuje dešimt metų, sprendimą priimti nebuvo lengva. Tačiau šeima pasvėrė visus „už“ ir „prieš“ ir nutarė: kraustomės.

Vieni palaikė, kiti negalėjo suprasti, ką Alytuje veiks

Nors daugelis alytiškiams artimų žmonių, išgirdę šią žinią, juos palaikė, buvo ir tokių, kurie sukiojo pridėję pirštą prie smilkinio.

„Pažįstami suprato, kad Alytus – puiki vieta gyventi šeimai. Tačiau jiems buvo nesuprantama, kaip mes galime palikti savo darbus sostinėje. Jie kartojo, kad Alytuje gyventi smagu, bet ten nebus ką veikti, neatsiras darbų.

Lyg ir neturėjau dėl ko teisintis, bet norėjosi žmonėms paaiškinti, kas mus taip traukia į Alytų, kokio gyvenimo norime. O dabar juk viskas pasiekiama ranka, tad jei norėsime, sėkmingai toliau dirbsime tuose pačiuose darbuose“, - pasakojo A. Čeplinskienė, neslepianti, kad palikti kolegas jai gaila.

Televizijos žinių žurnaliste-reportere dirbanti moteris darbe jautėsi lyg antruose namuose. Šiuo metu Agnė yra motinystės atostogose, tačiau neatmeta galimybės, kad po jų galės dirbti ten pat, tik jau gyvendama Alytuje.

Dzūkai pasitiko svetingai

Į savo gimtąjį miestą šeima sugrįžo gegužės mėnesį, o alytiškių reakcija ją maloniai nustebino. Žmonės palaikė, sveikino sugrįžus.

„Atrodo, kas čia tokio, daug žmonių persikrausto. Bet tas sutikimas tikrai netikėtas ir malonus. Persikraustymu džiaugiasi ir mūsų vaikai, kuriems buvimas pas senelius – tarsi šventė, o ir mes patys esame laimingi, turintys daugybę planų, idėjų“, - kalbėjo A. Čeplinskienė.

Moteris džiaugiasi, kad trejų metų Tauras ir vienerių Jonė galės kartu su seneliais laistyti daržus, vyresnėlis kartu su močiute eis surinkti vištų kiaušinių, mažieji žinos, kaip ir kur auga daržovės, kaip atsiranda maisto produktai.

„Žinoma, Vilniuje galimybių tikrai daugiau, bet mus tiesiog „papirko“ tokie žemiški dalykai. Galvojome apie šeimos gerovę, augančius vaikus, tarpusavio ryšį. Visa tai puoselėti nusprendėme savo gimtajame mieste. Kartu su savo vyru iš jo išvažiavome ir sugrįžome. Tik jau ne vieni, o su atžalomis“, - pasakojo A. Čeplinskienė.