Kai Dievas uždaro duris, atidaro langą, - sako liaudies išmintis. Panašiai nutiko ir Alytaus rajone gyvenančiai Solveigai Gutauskienei: kai atsikrausčiusi iš Kauno gyventi į Dzūkiją negalėjo rasti darbo, ėmėsi įgyvendinti savo seną svajonę – pradėjo siūti.

Atsidavusi savo pomėgiui, aukštąjį išsilavinimą turinti moteris, įgijo siuvėjos specialybę ir jau kuria planus sukurti drabužių kolekciją vaikams.

Į Alytų atvedė meilė

„Galima sakyti, kad mane į Alytų atvedė meilė. Šiame mieste turėjau keletą giminių, atvykdavau į svečius, bet sukūrus šeimą, kartu su vyru nusprendėme Dzūkijoje apsigyventi. Kraštovaizdis čia puikus, miestas gražus, bet galimybių, žinoma, kur kas mažiau nei Kaune. Susirasti darbą buvo didelė problema“, - pasakojo S. Gutauskienė.

Kad keliai nuves būtent į Dzūkijos sotinę, moteris anksčiau nė nebuvo pagalvojusi. Ji gimė, augo Kaune, čia baigė ir mokslus. Tačiau gyvenimo pokyčius lėmė išvyka pas Alytuje gyvenusią grupiokę. Atvykusi pasisvečiuoti į Dzūkijos sostinę, kaunietė susipažino su savo būsimu vyru, užsimezgė graži draugystė, virtusi santuoka ir šeimos kūrimu.

„Pamilau šitą kraštą ir, manau, kad kiek savęs jam atiduosiu, tiek ir turėsiu“, - sakė 33 metų S. Gutauskienė, Alytų jau vadinanti savo namais. Dzūkijojoje ji gyvena septynerius metus.

Darbo paieškos tapo iššūkiu

Tačiau čia apsigyvenusiai moteriai, nors ir turinčiai aukštąjį išsilavinimą, darbo paieškos tapo iššūkiu. Tai paskatino Solveigą prisiminti savo pomėgį – siuvimą.

Darbo neradusi moteris ėmė siūti vaikiškus drabužius, aksesuarus, o paskui nusprendė oficialiai įgyti ir siuvėjos specialybę. Diplomą ji atsiėmė tik prieš pora savaičių.

„Nusprendžiau mokytis Alytaus profesinio rengimo centre, ir tuo esu patenkinta, nes išmokau labai daug. Dabar drabužius jau siuvu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Aišku, tai – pirmieji žingsniai, tačiau entuziazmo man netrūksta. Už tai, ką dabar galiu siuvimo srityje, esu dėkinga profesinio rengimo centro mokytojoms – jos tikrai šaunios“, - tvirtino S. Gutauskienė.

Apie siuvimą ji galvojo seniai, tačiau tuomet, kai reikėjo nuspręsti, ką studijuoti, ji pasirinko visai kitą kelią. Solveiga studijavo elektros valdymo inžineriją, o magistro studijoms rinkosi vadybos kryptį.

„Vis girdėdavau kalbas, kad kaipgi aš būsiu siuvėja, juk reikia baigti aukštąjį mokslą. Bet mintis siūti visada kirbėjo galvoje. Ir tos sunkios darbo paieškos privertė mane vėl atsigręžti į tai, kas man patinka, apgalvoti, kaip būtų galima iš to užsidirbti. Mokiausi profesinio rengimo centre ir nemanau, kad mokslai čia kuo nors prastesni. Tiesiog mūsų visuomenėje dar nemažai stereotipų“, - kalbėjo gyvenimą su Dzūkija susiejusi moteris.

Ji įsitikinusi, kad ir mažesniame mieste galima rasti veiklos, galimybių, kur save realizuoti, ką dirbti, tik reikia įdėti daugiau pastangų ir nebijoti imtis kažko naujo.

Praverčia visi įgūdžiai

Moteris dabar puikiai suderina visus įgūdžius, kuriuos įgijo besimokydama skirtingose vietose. Iš inžinerijos studijų jai praverčia braižyba, iš vadybos – organizaciniai, planavimo įgūdžiai. Tiesa, Solveiga dar turi ir darbą Kaune. Ji atvira: vien iš siuvimo kol kas pragyventi nepavyktų. Bet kaip bus toliau – nežinia.

O siuvimui ji laiko šiuo metu turi daugiau, kadangi yra motinystės atostogose. Būtent savo mergaitėms ji ir siuvo pirmuosius drabužius. Kadangi Solveiga su šeima gyvena gamtos apsuptyje, Užubaliuose, dukros lauke dažnai mato stirnas, zuikius, lapes. Būtent jos mergaitėms patinka labiausiai. Todėl Solveiga savo siūtus drabužius iš pradžių puošdavo lapių atvaizdais.

Žaismingais drabužiais aprengtas mergaites gatvėje pastebėdavo ir kitos moterys. Jos vis stebėdavosi, kaip mažylės gražiai „parėdytos“.

„Iš to gimė ir mano sukurta paskyra socialiniame tinkle, ją pavadinau „Parėdukas“. Norėjosi, kad pavadinimas būtų dzūkiškas. O dabar turiu minčių sukurti ir miško pasakos kolekciją. Ta pasaka būtų apie Dzūkiją. Apie čia augančius grybus, uogas, apie gyvūnus, kuriuos galima sutikti Dzūkijos miškuose“, - savo planais dalijosi S. Gutauskienė, nestokojanti naujų idėjų, kurias ji ruošiasi įgyvendinti būtent Dzūkijoje – krašte, kur yra jos širdis.