Vaiko gerovės srityje dirbantys specialistai teigia, kad išsiskyrusių šeimų vaikai neretai atsisako bendrauti su vienu iš tėvų. Kokios priežastys lemia tokį vaiko sprendimą?

„Mano darbo praktikoje yra toks atvejis, kai mažametis vaikas kategoriškai atsisako bendrauti su vienu iš tėvų. Įvardyti tokio elgesio priežastį sunku. Problema ta, kad abu tėvai ilgą laiką priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, jų konfliktas užsitęsė, susiformavo neigiamos nuostatos vienas kito atžvilgiu, o tai daro poveikį vaikui. Mes – vaikų gynėjai, stengiamės, kad vaikas kuo mažiau patirtų streso, įtampos ir bendrautų su abiem tėvais, tačiau mūsų vienų indėlio nepakanka, reikia, jog tai suprastų ir tėvai“, - teigė Rima Kundrotienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vyriausioji specialistė.

Neretai nesusipratimai kyla dėl vaiką auginančio vieno iš tėvų netinkamos įtakos, dėl kurios vaikas nustoja bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu arba motina, jaučia jam priešiškumą. Šis procesas gali tęstis metų metus, sukelti psichologinį sutrikimą, vadinamą Tėvų atstūmimo sindromu. Šis sindromas būdingas vaikams, kurių tėvai išsiskyrę ir nesutaria dėl vaiko globos, tačiau sindromas gali paveikti net ir su abiem tėvais gyvenančius vaikus. 

„Tenka pripažinti, kad dažniausiai aptariamas problemas lemia kelios priežastys: tėvų nesusikalbėjimas, ambicijos, vaikų nuteikinėjimas, siekiant pakenkti buvusiam sutuoktiniui. Labai svarbu patirtas vieno iš tėvų netinkamas elgesys šeimos narių atžvilgiu, gal net smurtas. Taip pat vieno iš tėvų  nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymas ilgą laiko tarpą, nes tai sąlygoja tarpusavio ryšio su vaiku susilpnėjimą arba jo išnykimą. Tačiau, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, vaikas turi jaustis svarbiu abiem tėvams vienodai, žinoti, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami, kad abu juo rūpinasi, domisi ir jį globoja. Svarbiausia yra vaiko interesai ir savijauta“, - mintimis dalinosi Renata Kruk, Alytaus apskrities VTAS Alytaus rajone patarėja.

Civiliniame kodekse numatyta, jog vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi būti išklausytas.

Anot vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų, tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarkos ir nenorą bendrauti, būtina įvertinti šių neigiamų nuostatų susiformavimo priežastis, ar vaiko bendravimo su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus.

„Vaiko nuomonė, sprendžiant bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina tvarką, yra viena iš svarbiausių aplinkybių, tačiau tenka pripažinti, jog ne visa lemianti. Dėl jauno amžiaus ar patirties stokos vaiko sprendimas gali būti nepagrįstas arba pagrįstas brandos stokojančiomis emocijomis“, - teigė patarėja.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad jei vien tik vaiko norai būtų pagrindas nustatyti tėvų ir vaikų bendravimo sąlygas, tai reikštų, kad nepilnametis gali pats priimti sprendimus dėl savo auklėjimo ir tėvų teisės į bendravimą liktų visiškai apribotos vaiko norų (2014-04-11 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-202/2014).

Tačiau, koks vis dėlto, VTAS vaidmuo susidarius tokiai situacijai, kai vaikas atsisako bendravimo su biologiniu tėvu arba motina, kaip rasti aukso vidurį, kad nebūtų pažeisti nė vienos pusės interesai?

Vaiko teisių apsaugos specialistai įsigilina į situaciją, bendrauja su vaikais, tėvais ar globėjais, įvertina aplinkybes. Taip pat inicijuoja atvejo vadybos proceso organizavimą, kurio tikslas rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko fizinį ar psichinį saugumą ir jo interesus.