Didžiosios Velykų savaitės graži saulėta diena. Pavasaris skuba, veržiasi, o darbai nelaukia. Raitininkų seniūnijos Ryliškių kaimo ūkininkas Modestas Baranauskas sėjo pupas ir žirnius, 50 hektarų turėjo aplėkti. Darbas – malda, o aš, matyt, padariau nuodėmę: ūkininką  geram pusvalandžiui atitraukiau nuo sėjos šventinei šeimos nuotraukai.

„Nebūtų močiutės ir dziedulio, nebūtų vaikų ir anūkų!“

Buvo susitarta, kad ūkininkų tėvai Elenutė ir Vytautas Baranauskai bus prie namų. Iš Daugų Vlado Mirono gimnazijos Makniūnų pagrindinio ugdymo ir daugiafunkcio skyriaus grįš namo pirmaklasė Miglė ir ikimokyklinukė Kamilė. Dvejų metukų Manto ir norėdamas nenuvarysi miegoti.

Ta šeimos subūrimo režisierė – puiki ūkininkė ir žmona, trijų vaikučių mama ir gera marti Vilma Baranauskienė.

„Po vienu stogu gyvenate su tėvais. Šiais laikais, kai jaunimas taip trokšta laisvės, nori gyventi savarankiškai, stebiuosi, kaip sutariat?“ – kalbinu Vilmą.

„Mano akimis, mūsų šeima labai darni. Gyvenam su jo tėvais, nedrįstu ką blogo pamanyti. Gyvenam gerai, visko turim, ta prasme, paprastų gėrybių. Mums šeima – pagrindas. Baisu net pagalvoti, jei nebūtų močiutės ir dziedulio, nebūtų vaikų ir anūkų!“ – atviravo Vilma.

Vytautas Baranauskas kasdien išleidžia savo karvutes pabūti gryname ore. Ūkininkas stebisi, kaip kaimo žmonės, atgavę žemes, gali nelaikyti bent vienos karvutės.

Anūkams dziedulis pasodino po trešnaitę

„Aš darbštus, bet Modestas dukart darbštesnis. Aš galiu ir sugriešyti, o jam - darbas pirmiausia, kol jo nepadarys, prie stalo nesės“, – apie sūnų kalbėjo Vytautas.

Elenutė ir Vytautas jau senjorai, bet abu savo ūkį kutena, laiko 5 karves ir už parduoto pieno kilogramą gauna 19 centų. Sūnus nepatenkintas, galėtų tėvai ir pailsėti, tačiau pats naminį sviestuką ir sūriuką pilna burna valgo, sako, kad jam į kūną neina, bet suteikia stiprybės.

„Mane kankina du klausimai: kaip miesto žmonės butuose laiko didžiausius šunis, ir kaip kaime, atgavę žemes, karvės nelaiko?“ – stebėjosi V. Baranauskas.

„Turim savo pieno, susimušam sviesto,  pasidarom sūrių, prisiauginam daržovių, vištos ir antys Velykoms kiaušinių pridėjo “,– pasakojo Elenutė, ūkininkaujanti ir šeimininkaujanti senoviškai.

Kaip ten bebūtų, prie močiutės ir dziedulio anūkai lipte limpa. Savo ruožtu, dziedulis, anūkams gimus, pasodino po trešnaitę. Ir ne kažkur nuošalyje ūkio, o prie takelio, vedančio tiesiai prie namo durų, kad žydėtų, vaisių duotų ir nuolat džiugintų.

Elenutė Baranauskienė prispaudžia gardžiausių sūrių visai šeimai.

„Reikia tikėtis geriausio, nes kitaip iškart nuleistum rankas“

„Tai - ne ieškojimas, kol sūnus gims: iš karto apsigalvojome, kad tris turėsime“, – sakė Vilma, pastaruoju metu savo gyvenimą rikiuojanti pagal vaikus, nes pirmiausia ji – mama.

„Vilma - ir ūkio ekonomistė, ir buhalterė, visų idėjų iniciatorė, patarėja, padėjėja, o kai mano kombainas įklimpo, užsivedė traktorių ir ištraukė“, – gyrė žmoną Modestas. Ir pelnytai.

Anūkai džiaugiasi dziedulio pasodintomis trešnaitėmis.

Vilmos ir Modesto specializuotas augalininkystės ūkis, įkurtas 2003 –aisiais, turintis gerą techninę gamybinę bazę, taiko naujausias žemės dirbimo technologijas. Ūkininkaujama kalvotose, lengvose žemėse, kurių derlingumas 30 –35 balai. Laiku pasinaudoję europine parama, ir ne kartą, nesužlugo, tapo pavyzdžiu jauniems ūkininkams. Svarbiausia, jie gyvena tėvų žemėje, nesusikrovė lagaminų ir neišvažiavo ieškoti laimės svetur.

„Reikia tikėtis geriausio, nes kitaip iškart nuleistum rankas“, – šią mintį Modestas buvo išsakęs dar tada, kai  tik pradėjo ūkininkauti. Šios nuostatos laikosi iki šiol, rikiuodamas naujausią vakarietišką techniką, pastatęs grūdų saugojimo bokštus – eina vis į priekį.

Modestas Baranauskas Velykų išvakarėse nusipirko naują traktorių.

Už traktorių suplojo 80 tūkstančių eurų ir su uodega

„Prieš tris dienas nusipirkome traktorių“, – savo naują pirkinį, už kurį suplojo 80 tūkst. eurų ir dar su uodega, parodė Modestas.

„Tai ne užgaida: jei nori spėti su naujovėmis, reikia galingesnės technikos, skaičiuoji, kur investuoti. Jei dirbsi su sena technika, nuostolis garantuotas. Nusipirkome traktorių, o po mėnesio dar gausime naują purkštuvą, Suprantame, kad reikia ir gamtą, ir sveikatą tausoti“, – priduria Vilma, ūkio reikaluose nardantis kaip antis baloje.

Dzūkija – ne Sūduvos kraštas, čia dirbama žemė gabalais išmėtyta. Važiuojant per ūkininkų valdas, daug kas nustemba, kad ir Dzūkijoje tokie gražūs pasėliai, tvarkingos galulaukės, pakelės. Pasitaiko ir užmirkusios žemės lopinių, prasivežusių šaltinių, bet savo žemėje ūkininkai piktžolėms vešėti neleidžia.

Vilmos ir Modesto ūkyje gražiai peržiemojo žiemkenčiai – 80 hektarų žieminių kviečių pasėta, žaliuoja it rūtos po 20 hektarų rugių ir kvietrugių, veši 70 ha rapsų. „Pasėsiu žirnius ir pupas, bet kada palis?“ – klausia Modestas.

Prie ūkininkų sodybos ką tik pasėtos pievos dailyraštis.

Atneša ramybę, darną ir didžiausią džiaugsmą

Jeigu jus netikėtai paklaustų, kada skambina bažnyčios varpais, net jei ir gyventumėte šventovės pašonėje, reikėtų gerai pagalvoti. Žmonės įpranta negirdėti ir net nesusimąsto, kodėl taip yra.

Ryliškių  šv. Monikos bažnyčia, parapijiečiams itin brangi, 1953-iaisiais buvo sudeginta ir atstatyta tik prieš pat Lietuvos atgimimą, jos varpų kvietimas maldai itin svarbus.

Švyti grūdų saugojimo bokštai ir kalba apie ūkininko savarankiškumą.

„Kai būna tylu, ramu, aš girdžiu ataidint bažnyčios varpus“, – tikino Modestas.

„Mūsų klebonas Stanislovas Stankevičius toks savas. Verbų sekmadienį visi buvome, tik dziedulis su Mantuku pasiliko namuose – pusantros valandos truko Mišios. Mūsų judrus vaikas tiek neištvertų, o norisi ir susikaupti, pamąstyti, pabūti bendruomenėje“, – V. Baranauskienė labai vertina dvasingas akimirkas, kurios atneša ramybę, darną ir į šeimą. Atneša ir didžiausią džiaugsmą, nes Velykų rytą prisikėlė Kristus.

Mamos ir močiutės verbos su kadagiu, bado, o Miglė ir Kamilė sau naujoviškas verbas pasigamino mokykloje.