Alytaus centre kasdien lyg bitelė siuva Albina Bujakauskienė, su laiškanešio krepšiu pasitinkanti jau dvidešimtas Kalėdas. Albina aptarnauja Vilniaus, Sporto, Matučio, S. Dariaus ir S. Girėno, pusę Pulko gatvės gyventojų. Ji visada geros nuotaikos, maloniai bendrauja, visų laukiama.

Žmonėms geriau, kai siuntas atneša į namus

„Mano krepšį daugiausia užpildo savivaldybės, teismo, bankų, kitų įstaigų paštas. Artėjant šventėms vienos kitas daugiau sveikina įstaigos. Alytiškiai švenčių proga gauna mažai laiškų, daugiausia – iš užsienio, kita korespondencija – pranešimai apie mokesčius, įvairios siuntos. Žmonėms geriau, kai jas atneša į namus, nereikia eiti į paštą, kur kartais nusidriekia eilės“,–  pasakojo laiškanešė.

Ji – viena iš Alytaus laiškanešių senbuvių. Alytaus centriniame pašte dirba 29 laiškininkai, aptarnaujantys Alytaus miestą ir aplinkinius kaimus, 24 moterys ir 5 vyrai, 15 vairuojančių, likusieji – pėstieji.

Akcinės bendrovės Lietuvos paštas Korporatyvinių reikalų departamento projekto vadovė Aušra Kurtkutė pasidžiaugė darbščiu alytiškių laiškininkų būriu, kurių penkiolika dirba iki 5, šeši – iki 10,  dar šeši – iki 15 metų. Dvi laiškininkės – Albina Bujakauskienė  ir Janina Kazlauskienė šiame darbe jau perkopusios du dešimtmečius. 

Kasdien nueina 17-18 tūkst. žingsnių

A. Bujakauskienė dirbo buvusiame „Lietuvos telekome“, kai staiga viskas iširo. Moteris pasižiūrėjo į savo turimą Alytaus politechnikumo diplomą, kuriame nurodyta jos specialybė – „Pramonės įmonių  elektros rengimai“ ir susimąstė: kur Alytuje ta pramonė, kuriai ji būtų reikalinga?

„Žiūriu, kad lieku ant ledo. Įsidarbinau pašte, galvojau dirbsiu laikinai. Tas „laikinai“, kitų metų balandį bus 21-eri“,– laiškanešė ketina žingsniuoti iki pensijos, kuri jau ne už kalnų.

Susigundžiau ir aš su Albina pažingsniuoti – iškart pakirto kojas! Paklausiau, kiek perdien ji kilometrų nueina.

„Kiek kilometrų nueinu – tiksliai nežinau. Matavau žingsnių matuokliu –  apie 17–18 tūkstančių žingsnių. Man patinka laiškanešio darbas. Gražus oras, lyja ar sninga – aini ir aini“,– dzūkuoja alytiškė senbuvė A. Bujakauskienė, kuriai ėjimas atstoja sportą.

„Esate tikra sveikuolė!“ – giriu energijos, atviro gerumo kupiną moterį, kuriai gyvenimas tarsi nubraukęs nuo kaktos visus rūpesčius.

„Priešingai, mano daktarė atranda manyje ligų maišą, bet, kol kasdien vaikščioju, tas maišas, matyt, be skylių, nepabyra, – atvirauja Albina.

„Ar būta laiškanešės kelyje grumstų, įsimintinų įvykių?“– klausiau.

„Jau seniai, prie Angelų Sargų bažnyčios, ant laiptelių nusilaužiau koją – nuo latako apledėję laipteliai buvo užmesti šviežiu sniegu. Tik brakštelėjo ir jau nepaėjau.

Šuo per tuos dvidešimt metų nebuvo įkandęs, tik užšokęs iš priekio – labai išsigandau. Žinote, anksti ryte paskambini į duris, išeina užsimiegojęs šeimininkas, o šalia didžiulis šuo. Paprastai koja prilaikau duris ir prašau užsidaryti šunį, tik tada kalbuosi“,– Albina stengiasi būti atsargi, nes jos kolegėms buvo nutikę žiaurių dalykų.

Kokia ta, saldi šventė?

Albina ir Romas Bujakauskai užaugino tris dukras, jau ištekėjusios, sulaukė trijų anūkių – vienudu namuose paliko. Šventėms, žinoma, laukia saviškių susirenkant. Naujuosius pasitiks namuose vieni, bet ne vieniši. Tikisi ramios, saldžios šventės.

„Saldi šventė būna tada, kai gerai išsimiegu ir žvali, gerai nusiteikusi, 5.30 val. ryto jau būnu darbe. Tada „Labas rytas“ pasakau kolegoms, prisikraunu krepšį ir žygiuoju“, – atskleidžia savo saldžių švenčių paslaptį Albina.