Buvęs vienas Alytaus policijos komisariato vadovų, Vidaus reikalų sistemos veteranas Robertas Kunigiškis neslepia pasitenkinimo šiandiene veikla, leidžiančia atrasti ir duoti. Nors dabartinė jo aistra nė kiek neprimena daugiau nei 30 metų tarnybos policijoje. Dabar jis - Robertas Sodininkas. Ąžuolo lapelius nuo komisaro antpečių pakeitė kiti, tikri žaliuojančių augalų lapai ir vaisiai.

Roberto puoselėjamas sodas plyti 1,6 ha plote. Jame puikuojasi įvairūs augalai: zizifai, figos, šilkmedžiai, geltonžiedės sedulos, aktinidijos, kiviai, persikai, abrikosai, nektarinai, neišskiriant tų vaiskrūmių ir vaismedžių, kurie Lietuvoje įprasti: gervuogės, šilauogės, kriaušės, obelys, slyvos ir kiti. Mažą kampelį sode randa ir tabakas -  juo Robertas kimš pypkę.

Sklype puikuojasi du šiltnamiai, kur bene tropiniame karštyje klesti 70 skirtingų rūšių vynuogių, kurias profesionaliai auginti Robertas pradėjo 2000 metais.

Savo aistrą sodininkystei 57 metų Robertas vadina liga. „Pirmiausia „susirgau vynuogėmis“. Pasveikti padėjo daug metų kruopštaus darbo, domėjimosi ir suvokimas: ką galėjau šioje srityje pasiekti, jau pasiekiau. Tačiau netrukus susirgau vėl – riešutmedžių auginimu.  Pasveikti nuo riešutų ligos jau nespėsiu, gyvenimas per trumpas,“ - savo mintimis dalijasi Vidaus reikalų sistemos veteranas, dabar jau labiau žinomas kaip Robertas Sodininkas.

Kariuomenėje susižavėjo skaniais vaisiais

Dar visai jaunas, tarnaudamas kariuomenėje Baku (Azerbaidžanas) R. Kunigiškis susižavėjo, kaip pats sako, skaniais vaisiais: figomis, geltonžiedės sedulos vaisiais, šilkmedžio uogomis, vynuogėmis. Atsirado klausimų, norų, siekių. Nedavė ramybės mintis, kaip būtų galima Lietuvoje pasiekti atitinkamų rezultatų, kad galėtų pasimėgauti sodo teikiamais skanėstais?  

Kol nebuvo interneto, buvo sunku gauti informacijos. Straipsnių paieškos žurnaluose, bendravimas su kitais sodininkais nedavė norimo rezultato. Tačiau prasidėjus interneto erai viskas labai sparčiai pajudėjo į priekį.

Informacijos srautas plaukte plaukė, atrodė, kad pritrūks laiko viską perskaityti. Gaunamos žinios teikė malonumą, kėlė azartą ir begalinį norą viską išbandyti. Prasidėjo bendravimas su vynuogininkais iš Rusijos pietinės dalies, Kaukazo. Siuntiniai su vynuogių sodinukais atkeliaudavo iš Volgogrado (Rusija), kitų tolimų miestų.

Svajonei išsipildyti padėjo ir aplinkybės

Darbe kolegų policininkų kabinetų palanges puošdavo gėlės vazonuose, o Roberto - jaunos vynuogės. Sodininkas puikiai atsimena pirmąjį „kabinetinių“ vynuogių derlių, kai sunokusios keturios uogos nudžiugino koleges, kurios su pasimėgavimu ragavo po vieną gautą uogelę.
 

Jo svajonei užsiimti sodininkyste labai padėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės: žmona Alytaus rajone paveldėjo žemės sklypą, Robertui artėjo pareigūno pensijos metas ir vis stiprėjo noras plačiau panaudoti per daugelį metų įgautas teorines žinias bei užmegztus kontaktus su kitais sodininkais.

Azartišku sodininku tapęs buvęs pareigūnas šiandien džiaugiasi 8 skirtingų rūšių lazdynais ir ypatinga savo aistra - skiepytais graikiniais riešutmedžiais. Jų Roberto sode yra 11 rūšių.

Trejus metus intensyviai graikiniais riešutmedžiais užsiimantis Robertas džiaugiasi, kad žinias, įgautas auginant, prižiūrint, skiepijant vynuoges, pritaikė ir riešutmedžiams.

Nuoboduliui nelieka nei laiko, nei vietos

Daug dėmesio, darbo ir laiko reikalaujantis pomėgis neapsieina be išlaidų. Nepigiai kainuoja energijos sąnaudos, reikalingos džiovyklų ir patalpų, kuriose žiemoja kai kurie augalai apšildymui, vandens siurblių darbui. Šią problemą Robertas išsprendė savo rankomis sukonstravęs vėjo jėgainę, kuri jį džiugina, kaip pats sako, bėgančia elektra.

Paklaustas ar jam kada nors būna nuobodu, Robertas šypteli: ne. O kad nekiltų abejonių, aiškiai išskiemenuoja: „nie-ka-da“. Jo galva pilna planų, norų, svajonių, pažinimo siekio.

Nuo jaunumės besidomėjęs aviacija, sklandymu, profesionaliai  užsiiminėjęs praktiniu šaudymu (14 kartų laimėjęs Lietuvos čempionatus ir 3 tarptautinius), neabejingas muzikai – jaunystėje brazdinęs gitara buvęs policijos pareigūnas tvirtai įleido šaknis Alytuje, į kurį atvyko būdamas vaikas, septynerių. Paklaustas, ar įsivaizduoja save kur nors kitur gvvenantį, tvirtai nukerta: ne. Robertas - Alytaus patriotas.

Sode geriau nei politikoje

„O gal pasuksite į politiką?“ – klausiu. Atsakymą lydi juokas: „Tikrai ne, tik į sodą!”

Sodininkas baiminasi, kad nebus kam perimti jo žinių. Polinkio į sodininkystę neturi nė vienas iš trijų sūnų. Tačiau - negali žinoti, gal estafetę perims anūkai?

Robertas įsitikinęs: tam, kad pabaigtų pradėtus darbus, sodininkas turėtų gyventi bent 300 metų, kad pasidžiaugtų savo darbais, kad kažką atskleistų ir pasidalintų su kitais.

Kiekviena diena jam atneša naujų potyrių, žinių ir tai teikia džiaugsmą. Bendravimas su augalais, jų stebėjimas ir nokstantys vaisiai - tarsi padėka už ilgus kantrybės metus.

Paklaustas, ką galėtų patarti jaunimui, buvusiems kolegoms, arba tiems, kurie staiga praranda įprastą veiklą, darbą, Robertas atsako: „Puoselėkite savo svajones ir niekada nebijokite bandyti“.