„Per praėjusius dešimtmečius miestas ir jo gyventojai keitėsi ne vieną kartą, bet išlikusius paskutinius mohikanus vienija nostalgijos apgaubtas bendrumo jausmas“. Taip savo knygoje apie Alytų rašo dailininkas Kostas Poškus. Žmogus, mylintis savo miestą ir prisidėsiantis prie Šimtmečio parko kūrimo jame.

68-erių metų K. Poškus - alytiškis, su nostalgija prisimenantis miesto praeitį ir besiilgintis Alytaus savasties.

Prakalbęs apie dabartinį miestą, dailininkas neslėpė, kad labiausiai jame pasigenda kultūros, senųjų pastatų.

„Alytus – mano gimtas miestas, dėl jo ir pergyvenu, ir džiaugiuosi. Kai kurie jame vykstantys pokyčiai džiugina, kai kurie, kaip antai miesto architektūrinės raidos kaita – liūdina. Kartais per nemokšiškumą, kartais galai žino per ką, bet pasigendu mieste autentiškumo, viskas suvienodėjo“, - kalbėdamas apie mieste esančius senus ir iškilusius naujus pastatus sakė K. Poškus.

Jis įsitikinęs: nebūtina saugoti kiekvienos lūšnos mieste, tačiau senojo architektūrinio stiliaus išsaugojimui tikrai būtų galima skirti daugiau dėmesio – juk nugriauti visada labai lengva. 

Menininkas prisimena Nemuno gatvės pradžioje stovėjusį seną medinį pastatą, balkoną su kolonomis. „Ir kam reikėjo jį griauti? Ten, jeigu neklystu, Alytaus bravoras buvo, jame ir mano žmonos senelis dirbo. Toks autentiškas pastatas buvo“, - apgailestavo K. Poškus.

Jo atmintyje įstrigusi ir Pulko gatvėje stovėjusi senoji mėsinė. Jos vietoje dabar - Alytaus miesto teatras.

„Prisimenu, kaip ten stovėdavo diedas ir „čėčkavodavo“  skerdieną. Medžiai, suoliukas, skveras. Ėmė, nugriovė ir pastatė tokį neįdomų pastatą. Sutinku, buvo labai daug netvarkos, tvarkyti miestui nebuvo ir pinigų, bet vėliau buvo imtasi kraštutinumų“, - sakė K. Poškus.

Jis neabejoja, kad senojo miesto statinių išsaugojimui įtakos turėjo ir miesto kultūros, tradicijų trūkumas. Menininko įsitikinimu, ilgą laiką aplinkybės neleido miesto kultūros tradicijai formuotis: XVIII amžiuje užpuolė marai, mažai žmonių liko, juos pakeitė kiti, XIX amžiuje prasidėjo rusifikacija, žydų naikinimas, ir vėl žmonės keitėsi. Nuo 1960 metų Alytuje pradėjus kurti pramonės įmones, miestas labai išaugo, čia apsigyveno daug atvykėlių.

„Kultūros tradicijoms formuotis reikia, kad praeitų kažkiek kartų, kad žmonės susitupėtų“, - pastebėjo K. Poškus.

Sutikęs dalyvauti Alytaus miesto savivaldybės iniciatyvoje – naujo parko kūrime, paliksiantis istorinį įrašą savo, jau bene šimtmetį skaičiuojančios šeimos istorijoje. 

Dailininko prisiminimuose Alytus išlikęs kaip mažas, jaukus miestas. Nemuno gatvė, pasak K. Poškaus, nors ir buvo sukiužusi, bet senųjų alytiškių buvo mylima. „Prisimenu, kaip žmonos, kuri užaugo Nemuno gatvėje, motina pasakodavo, jog moterys susirinkusios sėdėdavo ant laiptelių, vyrų kelnes adydavo, kalbėdavosi, viena kitą labai gerai pažinojo. Anuomet buvo didesnis artumas tarp žmonių“, - pasakojo K. Poškus. 

Dailininko tėvas, kilęs iš Varėnos rajono, į Alytų atsikėlė apie 1927 metus. Karjerą pradėjęs, kaip metalo formų liejikas, formuotojas, vėliau net buvo paskirtas „sovietiniu“ mašinų gamyklos direktoriumi.  K. Poškaus mama iš Alytaus rajono į miestą atvyko gyventi kiek anksčiau – apie  1925-uosius. Ji visą gyvenimą dirbo siuvėja.

Kaip prisiminė K. Poškus, atidarius „Dainavos“ siuvimo fabriką, motina mėgino ten įsidarbinti, tačiau visą gyvenimą dirbusi su minama siuvimo mašina, o atėjusi darbintis ir supratusi, kad teks dirbti su elektrine, labai nusivylė ir į antrąjį pokalbį net nėjo.

Karo metais Poškų šeima persikėlė  į Alytaus rajoną, Talokių kaimą. Vėliau vėl sugrįžo į miestą. Kadangi prieškary pradėtas statyti namas per karą sudegė, tėvai išsinuomojo kambarį Lelijų gatvėje, paskui – Užuolankos, dar vėliau – Alovės gatvėje.

„Taip aš su broliu ir dviem seserimis ir augau. Baigiau antrą vidurinę (dabartinę A. Ramanausko-Vanago gimnazija), studijavau lietuvių kalbą. Bet baigęs du kursus mečiau, nes supratau, kad man visai neįdomu. Tuomet pora metų tarnavau tarybinėje armijoje“, - apie savo gyvenimo vingius pasakojo K. Poškus.

Dailė, tapyba į alytiškio gyvenimą pradėjo belstis jau tarnaujant kariuomenėje. Būtent ten K. Poškus pradėjo paišyti, vėliau padirbėjęs dailininku apipavidalintoju, įstojo į Dailės institutą, pasirinkęs neakivaizdines piešimo-braižybos studijas, jas sėkmingai baigė.

„Prisimenu, kad mano tėvas mėgėjiškai paišydavo. Sesuo mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje  Vilniuje. Norėta ir mane ten leisti, bet tėvams buvo per brangu. Tuo metu nusivyliau, bet paskui užsimiršau“, - sakė K. Poškus.

Gyvendamas Alytuje dailininkas, paskatintas Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos direktorės Giedrės Bulgakovienės, išleido knygą „(Ne)Šventųjų gyvenimai (alytietiškos istorijos)“, kurioje sugulė visi jo prisiminimai apie miestą, jo raidą, jo istoriją.

Dar vieną pėdsaką savo miesto ir savo šeimos istorijoje menine veikla jau įsiamžinęs dalininkas paliks ir pasodindamas medį naujame Alytaus parke, skirtame Lietuvos valstybės šimtmečiui atminti. Parkas kuriamas Alytaus miesto savivaldybės, pakvietusios jį sodinti 100 ir daugiau metų Alytuje gyvenančių šeimų atstovus, iniciatyva.

Todėl man taip malonu sutikti senąjį alytiškį, kurio giminės istorija Alytuje siekia bent siekia bent šimtą metų. Mano giminės istorijai šiame mieste dar trūksta dešimtmečio, bet jau galiu save vadinti senuoju alytiškiu – etiketė juk atsinaujina, nuolat nusikelia į naujesnius laikus. Šios genties atstovai jaučia vienas kito prigimtį iš net man neaiškių požymių, ypatingos kalbėjimo manieros, pasireiškiančios ramiu, vinguriuojančiu pasakojimu, tarsi povandeniniai akmenys taikliais pastebėjimais ir įkandimais.

Svetimas pasakytų: „Kalbėk greičiau. Tu kaip kaubojus – antrąją sakinio dalį pabaigi nujojęs šimtą mylių.“ Per praėjusius metus dešimtmečius miestas ir jo gyventojai keitėsi ne vieną kartą, bet išlikusius paskutinius mohikanus vienija sunkiai nupasakojamas, nostalgijos apgaubtas bendrumo jausmas. Žinoma, atsiminimai yra brangūs juos turintiems. O jų forma ir turinys priklauso nuo pasakotojo sugedimo laipsnio. Kostas Poškus, „(Ne)Šventųjų gyvenimai (alytietiškos istorijos)“, 2015 m.

Projektą „Šimtas Alytaus gyvenimo metų: žmonės ir įvykiai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.