Rugpjūtį 84 gimtadienį švęsianti vyriausia Alytaus nakvynės namuose gyvenanti moteris Ona Marijona Bardzilauskienė nenustygsta vietoje. Dar nė metų šioje įstaigoje neišbuvusi moteris jau beveik visiems gyventojams yra numezgusi kojines, pavaišinusi juos savo keptais pyragaičiais, o  jei tik kam prireikia pagalbos, visada esanti šalia.

Šių namų gyventojai jau neįsivaizduoja savo kasdienybės be šios senolės. Ją meiliai vadina Onute močiute, o ši ne tik jiems padeda, bet ir pasakoja savo gyvenimo įspūdžius – kad ir apie kelionę į Braziliją.

Moters darbai neliko nepastebėti ir įstaigos direktoriaus Artūro Galakvoščiaus. Vykstant nakvynės namų dvidešimtmečio šventei, jis Onutei įteikė padėką už skleidžiamą šilumą – rankomis numegztas ir aplinkiniams dovanojamas kojines. Moteris taip pat turėjo paruošusi šventinę dovaną – ji numezgė kojines, kurias paskyrė merui.

Senolė nepasipuošusi iš namų neišeina

Tiek ypatingų progų metu, tiek ir kasdieniame gyvenime moteris mėgsta išsiskirti iš kitų. Šventėje skrybėlaite ir baltais drabužiais pasipuošusi Onutė, gražiai atrodyti stengiasi ir įprastomis dienomis.

„Aš visą gyvenimą mėgau puoštis. Nors ir esu kilusi iš kaimo, niekur neišeidavau purvinomis kojomis ir nagais“, - sakė Ona Marijona, demonstruodama savo pasisiūdintą kostiumėlį.

Tokių alytiškės spintoje ne vienas. Senolė ne tik mezga sukneles, kojines ar kitus drabužius, bet ir moka siūti.

„Gaila, kad siuvimo mašinos čia nėra, o tai tikrai dar kažką pasiūčiau. Tačiau nenuobodžiauju. Kiek galiu, tiek mezgu, tik viena akimi prasčiau matau, tai dabar sunkiau.

Be to, vieną dieną  sugalvojau skanėstų nakvynės namų gyventojams iškepti, pavaišinti. Vis diena greičiau prabėgo. Gaminti maistą aš moku. Vestuvėms tortus kepdavau, per laidotuves gedulingų pietų stalą padėdavau paruošti “, - kalbėjo į savo jaukų kambarėlį nakvynės namuose pakvietusi senjorė.

Gyvenimas – ne rožėmis klotas

Savo būstu ji dalinasi dar su dviem nakvynės namų gyventojomis, kurios negaili gražių žodžių Onutei. „Netekau vienos kojos. Turiu naudotis neįgaliojo vežimėliu. Onutė tikrai daug pagelbėja“, - sakė močiutės kambario draugė.

Prie stalo prisėdusi Ona Marijona atsidūsta – jos gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau ji visada buvo tokia – jei reikia pagalbos, tai ir padeda.

„Esu kilusi iš Alytaus rajono, Kriaunių kaimo. Ištekėjau 16 metų. Tada su vyru gyvenome Geniuose, bet netrukus persikraustėme į Alytų. Pirmieji namai buvo prie buvusio mėsos kombinato. Po vyro mirties man juose teko iškęsti tikrą siaubą. Mane užpuolė kaukėti vyrai, kankino, sumušė, pavogė papuošalus, reikalavo pinigų.

Neilgai trukus aš tuos namus pardaviau. Bet kur gyventi turėjau – savo būstą man perrašė vyro sesuo. Mano sodyba garsėjo savo aplinka. Tačiau galiausiai ją perleidau savo sūnaus šeimai. Sūnus netrukus mirė. O aš persikrausčiau gyventi į nuomojamą būstą“, - pasakojo Ona Marijona.

Gyvenimas svetur nevilioja

Taip jau atsitiko, kad prieš nepilnus metus senolei teko iš to būsto išsikraustyti. Moteris tikino, kad namų savininkai pasakė, kad būstą griaus. Alytiškė nežinojo, kur taip greitai pasidėti. Taip likimas ją atvedė į nakvynės namus.

„O čia visai gerai, sėdžiu, mezgu, nueinu į virtuvę kavos atsigerti, turiu su kuo pasikalbėti. Net nesvarsčiau galimybės nuomotis kur nors kitur. Ne tas amžius, jau pačiai reikia pagalbos“, - teigė moteris.

Ji turi dar du sūnus.  Vienas gyvena Panevėžyje, kitas – Švedijoje, tačiau kraustytis pas juos alytiškė nenori.

„Kur aš ten važiuosiu į Panevėžį, nieko nepažįstu, visi kampeliai man svetimi. O į Švediją savo senų kaulų nešti irgi nenoriu. Pas marčią gyventi taip pat nepageidauju. Kam ten svetimas žmogus reikalingas“, - sakė nakvynės namų gyventoja, kurios gyvenimas šioje įstaigoje visai nebaugina – senolė teigė, kad gerai sutaria su visais gyventojais, o blogai nusiteikusių tiesiog  „nepristoja“.

Moters širdies užtenka visiems

„O visokių žmonių čia yra. Kiti, deja, mažai ką matę gyvenime. O aš esu apkeliavusi nemažai pasaulio. Važinėdavau pas gimines į Rusijos miestus, buvau netgi į Braziliją nukeliavusi, ten gyveno mano teta ir dvi pusseserės“, - prisiminimais dalinosi moteris.

Alytiškė ne tik daug keliavo, bet  augino  savus ir svetimus vaikus. Moteris pasiryžo užauginti pusseserės dukrą ir vienos jai žinomos gydytojos brolio mergaitę.

„Mano širdies pakako visiems. Gaila buvo vaikų. Apie vieną dukrą nieko nežinau, o kita gyvena Vilniuje“, - pasakojo senolė.

Dabar alytiškė nekantriai laukia iš Švedijos  grįžtančio sūnaus, kurį matė jau seniai. Moteris vis pasiima pažiūrėti savo vaikų, anūkų nuotraukas. Ona Marijona turi du anūkus ir keturis proanūkius.

„Smagu, kai mane kas nors aplanko. Bet nors ir sveikata prasta, čia neliūdžiu. Turiu su kuo pasikalbėti. Ir su socialinėmis darbuotojomis sutariu, ir su direktoriumi. Direktorius yra pasakęs kitiems: „Neužgaukite šios močiutės“. Kol kas manęs niekas ir neužgavo“, - išlydėdama pro duris atviravo nakvynės namų gyventoja, žadėjusi kojines numegzti ir AlytusPlius.lt žurnalistei.