„Kaip aš galiu tokiems žmonėms nepadėti? Jei jiems užversiu duris, man duris uždarys Dievas“, - įsitikinusi Varnagirių kaime, Alytaus rajone gyvenanti 73 metų Genė Tamulionienė. Moters namuose jau daugybę metų prieglobstį randa jai visiškai svetimi, gyvenimo nelepinti žmonės.

Nesavanaudis geraširdiškumas stebina aplinkinius

O geraširdė Genutė jiems tiesia pagalbos ranką, savo namuose priglausdama paliegusius, benamius, nebijodama atverti durų ir turintiems reikalų su teisėsauga. Jiems moteris padeda atsistoti ant kojų, atrasti ramybę, už tai nieko neprašydama ir nereikalaudama.

Toks moters elgesys daugelį aplinkinių stebina. „Žmonės stebisi, kodėl aš tai darau, galvoja, gal už šiuos žmones aš aukso kalnus gaunu. Iš tikrųjų nei aš ką gaunu, nei man ko reikia. Visko mums užtenka. Mes įpratę dalintis. Viskas, ką turime – mūsų visų“, - sako G. Tamulionienė.

Neretai prireikus pagalbos gyvenimo talžomam žmogui Genutės pagalbos prašo įvairių institucijų darbuotojai. Ji ir pati kur nors pamačiusi į savo namus pasikviečia sunkiai besiverčiančius, neturinčius, kur prisiglausti žmones.

Vietos moters namuose atsiranda visiems nelaimėliams. Buvo laikas, kai vienu metu čia glaudėsi net dešimt žmonių.

Pati išgyveno didžiulį skausmą

„Viskas prasidėjo tada, kai mane su keturiais vaikais paliko vyras. Aš supratau, ką reiškia palikto žmogaus skausmas, ką jaučia atstumti, vieniši žmonės. Visa tai pati išgyvenusi panorau artimųjų atstumtiems, vienišiems, nelaimingiems žmonėms padėti“, - pasakojo Genutė, užauginusi ne tik keturis savo vaikus, bet ir dvi našlaites.

Pirmuosius benamius savo namuose ji priglaudė prieš 15 metų. Tuomet dar gyveno Alytuje. Bažnyčioje moteris pastebėjo du išsekusius, varganai atrodančius vyrus.   

„Tada dar nežinojau, kad jie – nakvynės namų gyventojai. Vyrus pakviečiau į savo namus, pasakiau, kad turiu maisto, tvarkingų batų, mat jie avėjo visiškai suplyšusius.  Jie sutiko pas mane pagyventi. Tačiau netrukus pastebėjau, kad vyrai mėgsta išgerti. Tai mano namuose netoleruojama. Vyriškiams teko išeiti. Tačiau aš jiems vis nunešdavau maisto prie senosios autobusų stoties. Mes kalbėdavomės apie gyvenimą, Dievą“, - prisiminė moteris.

„Visi jie man – ​Dievo siųsti“

Šiuo metu Genutės namuose glaudžiasi trys gyventojai. Alytiškis Antanas Varnagiriuose gyvena jau septynerius metus. Jis čia atvyko visai išsekęs, svėrė tik kiek daugiau nei 40 kilogramų. Aklas vyras devynias dienas prabuvo savo namuose niekieno neprižiūriėtas, nevalgęs. Vėliau jis atsidūrė nakvynės namuose, o iš ten – pas Genutę. Moteris sveikatos problemų turinčiu vyru rūpinosi, maitino, jis priaugo svorio ir iki šiol ramiai gyvena pas jam padėjusią G. Tamulionienę.

„ Antanas – tikras šventuolis. Kartu su manimi meldžiasi, klauso mišių“, - gerų žodžių globotiniui negaili Genutė.

Moters namuose apsistojęs ir dvidešimtmetis Vaidas. Vaikinas mokosi Simno specialiojoje mokykloje. Jaunuolio likimas pasisuko taip, kad jis neturėjo kur eiti. Jį globojusi močiutė mirė. Motina Vaidu nesirūpino, girtavo, tėvo jau taip pat nėra tarp gyvųjų.

Gyvenimo vingiai į Genutės namus atvedė ir aštuoniolikmetį Justiną. Nors vaikinas tik neseniai sulaukė pilnametystės, savo gyvenime jis jau matė visko. Jaunuolis vis dar turi reikalų su teisėsauga, jam ne kartą teko pakliūti į policijos akiratį, vaikiną spaudė skolos.

„Aš šiems vaikinams padedu atsitiesti. Nieko jiems negailiu ir jų nesmerkiu. Matau, kokie jie šaunuoliai, kaip jie kabinasi į gyvenimą, stojasi ant kojų. Vaikinai žino, kad mano namuose negirtaujama, nesikeikiama ir šių taisyklių laikosi. Mes brendame iš problemų kartu. Ir skolas padedu sumokėti, ir patarti stengiuosi. Visi man Dievo siųsti, ir aš juos priimu“, - kalbėjo Genutė.

Ji džiaugėsi, kad vaikinai labai padeda atliekant namų ruošos darbus, visi kartu gamina valgį.

Globotiniai moters nepamiršta

Visai neseniai pas Genutę glaudėsi ir du dvyniai, kurie vėliau apsigyveno bendrabutyje Alytuje. Tačiau jie moterį  vis dar aplanko, pasidomi, kaip gyvena.

Moters namuose glaudėsi ir puikiai su čia gyvenančiu Antanu sutarė alytiškė Vida. G. Tamulionienė ją rado elgetaujančią turguje Alytuje. Vida buvo akla, šešerius metus nesipraususi ir nusikasiusi savo kūną iki žaizdų.

Apsigyvenus Genutės namuose jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Vida išmoko tvarkos, surado savo dukrą, su kuria buvo nebendravusi kelis metus. Šiuo metu alytiškė jau mirusi, tačiau jos atminimas labai ryškus Genutės atmintyje.

Vaikai džiaugiasi kartu su mama 

G. Tamulionienė netrokšta garbės ir apie savo gerus darbus pasakoti nemėgsta. Moteris kuklinasi ir sako tik priimanti tai, kas duota Dievo.

„Visa tai darau ne dėl kažkokios naudos“, -  teigė Genutė.

Moteris tikino, kad jai nieko netrūksta, kartu gyvenantiems visko užtenka, tik būtų gerai, kad kas nors padėtų įrengti nuotekų valymo įrenginius, nes dėl to, kad jų neturi, net sulaukia baudų.

„Visa kitą mes turime. Kiek Dievas davė, tiek“, - tvirtino G. Tamulionienė, planuojanti parduoti savo namus ir kraustytis gyventi kitur. Tačiau kur begyventų, ji pasiryžusi tiesti pagalbos ranką likimo nuskriaustiems žmonėms. 

„Norėčiau gyventi arčiau bažnyčios, vaikų. Vaikai mano veiklą palaiko. Kartu su manimi džiaugiasi, kai problemų kamuojami žmonės atsitiesia“, - pasakojo Alytaus rajono gyventoja.