Be poezijos nė dienos negyvenantis alytiškis Vaclovas Matažinskas šįkart savo posmus skiria gimtam ir mylimam miestui Alytui. Eiliuotu žodžiu jis piešia senojo Alytaus vaizdus, kurie vyro prisiminimuose iškyla pavasarinio pasivaikščiojimo Nemuno pakrante metu. O kokį pavasarėjantį Alytų matote jūs?  

Nueisiu prie upės, ant suolo prisėsiu,

į amžina tėkmę  upės žiūrėsiu.

Banga gena bangą, vanduo tyvuliuoja.

Srovės švelnus garsas mane užliūliuoja.

Iškyla vaikystės vaizdai tolimos..

Nėra jau nei tėčio, nėra nei mamos.

Draugų daugel nėra, išėjo anksti,

kurių jau nepamenu, kurie prarasti.

Takeliai miškuose, Dailidė sena

žalia mokyklėlė, žydų škala,

„kriaušius“, vandens takas ir kinas „Taika“

sena bažnytėlė, dar stovi tvirta.

Nėra seno pliažo, pirties jau nėra.

Kažkas padaryta, tame pastate.

Nėra seno turgaus, ten „Jotvingis“' stovi

ir užkasė seną, užuolankos griovį.

Žydų kapus sovietmečiu griovė,

paminklus granitinius kažkas jų „nudžiovė“'.

„Kurortas'', „madridas“ ir senas „kriaušius“

jie mena senus , gerus tuos laikus.

Dabar jau Alytuj rajonai nauji,

tačiau šie išliko ne tik atminty.

Alytų šiandieną aš seną matau.

juk aš čia užaugau, aš čia gimiau.

Žvejoti bėgiojau po aukštais krantais,

„ėžgutes“ 'viliojom raudonais sliekais.

Užaugo mūs miestas, su juo pasenau,

bet vis jį tokį , kaip vaikystėj, matau.

Parkas gražuolis, ten rožių šimtai.

Fontanas, suoliukai, numinti takai.

Ramybė išliko. Nueinu ten dažnai.

Aš ten pasiilsiu, man ten gerai.

Aplinkui dairausi. Ties žalia mokykla,

Atsimenu, buvo karuselė tokia.

Smagu buvo suktis ant medinių arklių.

Daug kas pamiršo, o aš ją menu.....

Nueisiu prie upės ant suolo prisėsiu

į amžiną tėkmę vandens aš žiūrėsiu.

Vacys

Vaclovas Matažinskas.

Eilės gimtam ir mylimam miestui...