„Kapai – tai vieta, kur galiu susikaupti. Kapuose visuomet ramu, mėgstu pavaikščioti takeliais, paskaitinėti užrašus. Ši diena – tai susikaupimo ir liūdesio diena. Mintimis visus aplankau, su visais pasikalbu ir tikiu, jog jie mane mato ir girdi“, - sako alytiškis  poetas Vaclovas Matažinskas.

Neseniai savo pirmąją poezijos knygą „Apie viską iš širdies“ išleidęs alytiškis prisipažįsta, kad mėgsta lankytis kapuose, lankyti artimųjų kapus ne tik pirmosiomis lapkričio dienomis. Bet šios dienos nuteikia nekasdieniams apmąstymams.

Juos V. Matažinskas, kaip visada, išsakė eilėmis.

VĖLINĖS

Žvakučių miškas ir rimtis.

Atrodo - tvyro paslaptis.

Mes kalbamės su tais, kurių nėra,

Šiandien išėjusių diena...

Jie buvo, dirbo ir mylėjo,

Atėjo laikas - jie išėjo.

Kai kas anksčiau, kiti vėliau,

Mes nematysim jų daugiau.

Šiandieną kalbinam mes juos,

Uždegę žvakutes kapuos,

Dalinamės su jais vargais, džiaugsmais

Ir sveikinamės, tarsi su gyvais.

Jie mato, girdi, jie mus globoja.

Jie mums, kad neužmirštame dėkoja,

Dėkojam mes, kad buvo jie greta,

Žiūrėkit ašaroja, žvakė uždegta...

Žvakučių miškas ir rimtis

Ir ne jokia čia paslaptis,

Šiandieną lankome vieni kitus,

Jie mus, o mes jų kapelius