Šiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodė ne vienas eilėraštis, daina, skirta su Alytų užgriuvusia demoniška nelaime kovojusiems ugniagesiams. Atlaikiusiems neįtikėtiną krūvį, pavojų ir nepalūžusiems. Savo padėką ir palaikymą įvairiais būdais jiems reiškė daugybė žmonių.  Vienas jų – alytiškis poetas Vaclovas Matažinskas, jiems skyręs savo eiles.

„Norėčiau bent eilėmis padėkoti didvyriškai ir pasiaukojančiai dirbantiems ugniagesiams gelbėtojams. Sveikatos jiems ir ištvermės, tegul juos lydi ir saugo Dievo palaima.  

Esu senosios kartos alytiškis. Mūsų giminės  šaknys Alytuje skaičiuoja antrą šimtmetį. Kiek čia gyvenu, tokio košmaro nebuvau regėjęs.

Gyvenu Kauno gatvėje. Ryte nelaimės zona atrodė kaip pragaras – juodi dūmų stulpai kilo. To neapsakysi – tą reikia pamatyti.

Piktina valdininkų ir ne tik jų požiūris į šią nelaimę, vieši, tiesos neatitinkantys pasisakymai, biurokratiniai įstatymai ir nepagarba nelaimės ištiktiems alytiškiams.

Tačiau džiugu, kad kitų regionų žmonės šią nelaimę priėmė kaip savo bėdą. Pats asmeniškai gavau keletą kvietimų iš nepažįstamų žmonių atvažiuoti, pasislėpti nuo šio pragaro, svečiuotis kiek reikės, ne tik man, visai šeimai.

Ačiū visiems, kas suprato, kas užjautė. Ačiū mūsų merui už darbą. Ačiū tiems, kas dirbo kartu su juo. Ačiū mūsų ir kaimyninių rajonų ugniagesiams gelbėtojams, kurie negaili savo sveikatos, nežiūri į laikrodžius, o pasiaukojamai dirba savo darbą.

Neteko būti nelaimės vietoje, bet įvykius sekiau. O ir nereikia ten važiuoti, žiopsoti ir galbūt net trukdyti.

Tai antras mano eilėraštis – padėka. Kuo aš dar galiu atsidėkoti? Atsidėkoju savo mintimis ir eilėmis. Pagarba jiems už jų neįkainuojamą auką.

Pajuodę veidai, raudonos akys.

Be poilsio dienos, bemiegės naktys.

Dūmai, ugnis, degėsių krūva...

Su jumis, vyrai, — visa Lietuva.

Jūs ten aukojate, ką galit aukoti,

Savęs jūs negailit, negalit sustoti...

Poilsis trumpas, kavos puodelis,

Kylat ir einat, sėdėti negalit.

Visa Lietuva stebi savo didvyrius,

Nelaimės nebuvo, tokios ji patyrus.

Pamokos karštos, dūmų aitrių

Daug skirta be galo jums žodžių šiltų...

Ne tik Alytus, bet visa Lietuva,

Skanduoja: didžiausia jums pagarba.

Už jūsų drąsą, auką, už jūsų vargus,

Už tai, kad virš mūsų švarus bus dangus...

Aš odės nekūriau, tiesą rašau,

Tiesą, kurią aš šiandieną matau,

Žaviuosi, gerbiu... Jums atlygins dangus,

Prašysiu aš Dievo.  Aš, paprastas žmogus.

VACYS