Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

Tradiciniu žygiu į vadavietę pagerbtas partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Rūta Averkienė  •    •  20:04, 2023-01-22
Rūtos Averkienės nuotr.

 „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“, – rašė Dzūkijos miškuose žuvusio partizano sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius. Šias eiles apie amžiną laisvės kovotojų atmintį  puikiai liudija kasmet organizuojamas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas žygis į Pietų Lietuvos partizanų vado, pasipriešinimo kovų pradininko, pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žiemos vadavietę, esančią Marcinkonių šiluose, aukštame skardyje prie pat veržlaus Skroblaus upelio. Šių metų žygis, kuriame dalyvavo beveik šimtas žygeivių, buvo ypatingas, o šios eilės labai simboliškos – 2022 m. lapkričio 28 d. oficialiai patvirtinta, jog rasti pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Įdomios istorijos peripetijos – šioje vadavietėje buvę partizanai buvo užpulti 1946 m. sausio dvyliktą dieną. Tuomet čia žuvo vienas partizanas Jonas Kraunelis–Ėglis, buvo suimti Liudas Mulerskas–Naras ir Pranas Platūkis–Karklas, o Vytautas Kraunelis–Žilvitis sugebėjo pasitraukti.  Tądien čia buvo viena auka vardan Lietuvos laisvės, o po 45-erių metų kruvinais sausio įvykiais laisvės kovų aidas atsikartojo Vilniuje.

 

Vieną žygį į Kazimieraičio vadavietę organizuoja jo šeima, artimieji ir bičiuliai, kitą, naktinį – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos darbuotojai.

 

 

Jau keturioliktą kartą Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima – jo sūnus Liudas, vaikaičiai, provaikaičiai, kiti giminės, bičiuliai,  Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai ir visi, kas brangina partizanų bei kovotojų už laisvę atminimą,  dvidešimt kilometrų eidami iki vadavietės ir uždegdami atminimo žvakutes dar žymę turinčios vadavietės vietoje, pagerbė legendinį partizanų vadą.

 

J. Vitkaus–Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių Šv. apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje,  kurias už senelį aukojo jo vaikaitis, t. Gintaras Vitkus SJ ir t. Aldonas Gudaitis SJ. bei Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Kunigas  G. Vitkus jautriai kalbėjo, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais laikotarpiais, jog vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus. „Meldžiamės ne tik už mūsų senelį, bet ir už Lietuvos partizanus ir kitus laisvės gynėjus bei už tuos partizaninio karo bei pokario žmones ir jų šeimas, prisimindami, kad už laisvę reikia mokėti didelę kainą. Melskimės, kad mūsų bendra malda padėtų mums būti geresniems. Partizanai, kovotojai už laisvę, tie, kurie nebijojo, rizikavo buvo labai skirtingi žmonės, bet pagrindinis motyvas, juos vienijęs, buvo kova už Lietuvos laisvę. Mes taip pat esam skirtingi ir nevienodai vertinam vienas kito pasirinkimus. Šios dienos skaitiniai mums primena apie Jėzų, kuris santykiuose tarp žmonių norėjo naujos kokybės, kad juose daugiau būtų daugiau gyvenimo. Jėzus kalbėjo apie gyvenimą, kuris susietas su džiaugsmu. Tie vyrai, kurie čia partizanavo, buvo labai skirtingi ir gal ne visi pamaldūs. Bet visas Pasipriešinimo Sąjūdis rėmėsi dešimt Dievo įsakymų. Kai mes skaitome partizanų atsiminimus, visada atsimenu savo senelį Juozą Vitkų–Kazimieraitį. Šie metai ypatingi, nes atrasti jo palaikai, laukiame kol jie visi bus surinkti ir su pagarba palaidoti. Mūsų šeima jau buvo praradusi viltį, kad galima atrasti senelio palaikus. Partizanams Dievas buvo atrama.  Jie susirinkdavo į Šventas Mišias įvairiais gyvenimo laikotarpiais melstis ir semtis ištvermės kovoje. Labai linkiu, kad tas ryšys su Dievu būtų dvasinė atrama ir mums.  Dievas tegu laimina mus visuose mūsų pasirinkimuose. Po Šv. Mišių eisime į mišką ir išgyvensime tam tikrą iššūkį, žinodami, kad galime pasiaukoti bendram labui – kovotojų už laisvę atminimo puoselėjimui“.

 

 

Po Šv. Mišių prie bažnyčios žygio dalyviai sustojo tradicinei atminimo nuotraukai, sugiedojo Lietuvos himną ir važiavo į Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio  gamtinio rezervato direkcijos Marcinkonių lankytojų centrą. Čia viena iš žygio organizatorių, Vitkų šeimos bičiulė, gamtininkė Onutė Grigaitė visus pakvietė susipažinti ir pasivaišinti grikių koše bei žolelių arbata. Buvo trumpai prisiminta žygio idėja, išdalinta Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeimos ir bičiulių „Žygio knyga“, kurioje publikuojamos ištraukos iš Adolfo Ramanausko–Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“, taip pat partizaniškų dainų tekstai. Šios dainos kasmet dainuojamos Kazimieraičio šeimos ir bičiulių žygio ir kitų susibūrimų metu. Onutė Grigaitė priminė, kad pirmąjį žygį pradėjo gamtininkas Henrikas Gudavičius. Jis, sužinojęs iš aplinkinių kaimų gyventojų, kad miške šalia Skroblaus yra Juozo Vitaus–Kazimieraičio žiemos vadavietė,  1991 m. Sausio 13–osios  naktį uždegė pirmas žvakutes kaip simbolį visiems laisvės kovotojams.

 

 

Lietuvos kariuomenės Mokymų ir doktrinų valdybos vadovybės Karybos instituto vyr. specialistas, viršila Ernestas Kuckailis, kuris labai prisidėjo, kad būtų surasti Juozo Vitkaus–Kazimieraičio palaikai, papasakojo, kaip buvo organizuojama palaikų paieška.

 

Po to visi išsiruošė į žygį miško keliais iki gražiausiuose šiluose pasislėpusios buvusios vadavietės. Žygio dalyviai trumpam sustojo Rudnelės kaime paklausyti įdomių pasakojimų ne tik apie Juozą Vitkų–Kazimieraitį, jo bendražygius bei šiuose miškuose veikusius partizanus, bet ir apie partizaninę kovą Dzūkijoje. Buvo pasidalinta prisiminimais, kad gretimo kaimo gyventojų Krušų šeimoje  1945 m. Kazimieraitis su partizanais sutiko Kūčias ir Kalėdas, o Naujuosius metus sutiko pas Kraunelius–Žilvičio tėvus Rudnelės kaime. (Žilvičio sesers Marytės Kraunelytės prisiminimai publikuoti knygoje „Rudnia, Kapiniškiai, Dubininkas“).

 

Gintaras Vitkus tolimesnį etapą – pora kilometrų iki vadavietės – pakvietė eiti vorele,  tylomis ir pėda į pėdą, kaip kadais eidavo partizanai. „Tyla yra dalis mūsų gyvenimo, bet mums sunku ištverti tyloje. Žmogui, kuris gyvena gamtoje ar nori išlikti, tyla padeda. Partizanai tuomet turėjo net alsavimą sulaikyti, kad stribai jų neišgirstų. Bet kokias užduotis jie turėjo išmokti vykdyti tylomis. Tylomis einant galite mintyse būti su gamta ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, kas esame, kad svajonių turime, turime dėkoti, kad  išlaikome, kas sukurta, pasimelsti už partizanus,  dėkoti už jų gyvenimo etapą, kai jie kovojo už Lietuvos laisvę, melstis už mūsų Tėvynę. Dėkingomis širdimis anoms kartoms eikime į tą vadavietę, kur laisvės kovotojai savo jaunas dienas leido, gyvendami tarp uodų, erkių, niežų, utėlių, šlapi, sušalę, pūvančiais drabužiais, nežinioje. Eikime, kad būtume tvirtesni, jei mūsų gyvenime kas nors susijauktų. Tebūna kurianti tyla ir tas kelias iki skardžio bus trumpesnis...“

 

 

Nors kelias iki vadavietės tikrai nebuvo lengvas, bet kiekvienas žingsnis buvo persmelktas prasmingu jauduliu. Atsargiai leidžiantis nuo skardžio per krūmynus iki pat šalia Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio esančios vadavietės, buvo galima patirti, kaip nelengva fiziškai buvo partizanams slapstytis ir išgyventi šiuose miškuose. Priėjus vadavietę, vieni pagarbiai uždegė žvakutes ir iš jų sudėjo žodį „Laisvė“ jos vietoje esančioje duobėje, pakabino trispalves ir užrišo trispalves juosteles ant medelių, o kiti susikaupę klausėsi prisiminimų. Buvo sukalbėta bendra malda ir sugiedota „Oi, neverk, motušėl“, „Lietuva brangi“, prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas Kazimieraitis gyvenimas. Jis buvo vienas iš trijų aukščiausių pagal laipsnį ir vienas pamaldžiausių Lietuvos partizanų.

 

„Ši vadavietė buvo įkurta 1945 metais. Kai čia įsikūrė  Kazimieraitis ir kai partizanai atnešdavo tai vieną, tai kitą radijo imtuvą ir jie neveikė, jis nusprendė, kad čia bloga vieta, nes nėra ryšio. Tada jis priėmė Adolfo Ramanausko–Vanago pasiūlymą persikelti į Kasčiūnų kaimą, kur Jakavonių sodyboje buvo įrengta vadavietė ir kur buvo ryšys. Sausio 12 d., kai  jis jau buvo persikėlęs, čia įvyko susišaudymas, praradimai buvo labai skaidūs. Amžinąjį atilsį čia žuvusiems“, – kalbėjo Gintaras Vitkus.

 

 

Ernestas Kuckailis papasakojo, kokius čia vykusio partizaninio gyvenimo ženklus rado. „Kadangi šitas bunkeris buvo pritaikytas gyventi žiemos sąlygomis, čia buvo įrengta krosnelė, partizanai kūrenimui naudojo alksnio malkas, kurių, turbūt, prisiruošdavo iš anksto. Darydamas šios vietos pirminę apžvalgą, aukščiau vadavietės radau krosnelės dureles. Labai tikėtina, kad jas varstė pats Kazimieraitis. Taip pat radau keletą šovinių tūtelių. Kol kas čia mažai tyrinėta, žinoma tik tai, kad mūšis vyko slėnyje. Perspektyvos tyrinėti visada yra, tik sunku rasti laisvą archeologą. Kitas dalykas, kad čia yra  rezervato teritorija. Tad norint išvengti lankytojų srautų, atstatyti vadavietę nerekomenduojama“.

 

Režisierė Agnė Zalanskaitė, kuri yra analizavusi Juozo Kazimieraičio veiklą ir sukūrusi filmą „Bučiuoju, Juozas“, papasakojo, jog dažniausiai žieminiai bunkeriai būdavo įrengiami arčiau upės, kad partizanai, grįždami iš žygio, pėdsakus galėtų pradanginti upelyje. Apsisaugoti jie naudodavo visokių kitokių konspiracijos būdų – kad šunys nesuuostų, batų padus tepdavo tepalu ar benzinu.

 

 

Dar viena priežastis, kodėl žieminiai bunkeriai būdavo prie upės – juos kasant upelyje buvo patogu pradanginti smėlį, taip pat gyvenant bunkeryje ilgesnį laiką būdavo patogu apsirūpinti šalia esančiu vandeniu.

 

Pagerbę Kazimieraitį, žygio dalyviai grįžo į Marcinkonių kaimą atgalios temstant ir miškais dainuodami patriotines dainas. Dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Grįžusių laukė pasidalinimas įspūdžiais ir širdžių šiluma.

 

Juozo Vitkaus–Kazimieraičio šeima džiaugiasi, kad žygyje dalyvauja nemažai jaunų žmonių, vadinasi, jie puoselėja partizanų ir laisvės kovotojų atmintį. Nelengvame žygyje dalyvavęs jauniausias Kazimieraičio sūnus Liudas su jauduliu balse dėkojo visiems dalyvavusiems ir sakė, jog jo Tėvelis dabar džiaugtųsi savo didele Lietuvą mylinčia šeima. Buvo prisiminta ir jo žmona Genutė, kuri, likusi su šešiais vaikais, turėjo išgyventi tremtį, pažeminimą, patyčias. Nepaisant to, ji visus vaikus išleido į mokslus ir išauklėjo būti dorais. Žygio dalyviai, ir pirmą kartą keliavę iki Kazimieraičio vadavietės, ir tradiciškai dalyvaujantys žygyje, sakė, jog tie dvidešimt kilometrų – tai neįkainojama treniruotė kūnui, ir svarbiausia, sielai, kai žygio metu dar labiau pradedi suprasti, dėl ko mes esame laisvi.

 

 

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje, tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas. Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1944 m. pabaigoje, iškilus arešto pavojui, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkijos pakraštį, įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. Po kurio laiko užmezgė ryšius su vietiniais partizanais ir buvo pakviestas jiems vadovauti. 1945 m. gegužės mėnesį galutinai pasitraukė į mišką. Būdamas giliai religingas, pasirinko Kazimieraičio slapyvardį Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadu, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Kazimieraičio ir jo bendražygių pastangomis 1946 m. pavasarį visi Dzūkijoje veikiantys partizanų būriai buvo sujungti į Dainavos apygardą, kuri gyvavo iki 1952 m. ginkluoto pasipriešinimo pabaigos.1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

 

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J. Vitkus–Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

 

Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis už Tėvynę, už savo šeimą, kurią paliko.  Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas, tad nors žuvęs prieš 75 metus, bet kaimo žmonių širdyse gyvas ir šiandien.

 

 

Artėjant 1945 m. žiemai, buvo susirūpinta naujos slėptuvės, į kurią būtų galima kuo saugiau patekti, įrengimu. Kazimieraitis apžiūrėjo Juozo Kraunelio–Ėglio pasiūlytą vietą, kuri buvo apie du kilometrus nuo Rudnelės kaimo, prie Skroblaus upelio ir Madžieraus šaltinio, kur galima ateiti brendant upeliu ir šaltinio vagomis, nepaliekant pėdsakų. Lapkričio 5 d. Ėglis su V. Krauneliu–Žilvičiu pradėjo kasti duobę, smėlį pylė į upelio vagą. Kasimo darbus reikėjo atnaujinti kelis kartus, nes griuvo duobės šlaitai. 1945 m. lapkričio 15 d. Kazimieraičio vadavietė persikėlė į naujai įrengtą žieminį bunkerį ir veikė iki 1946 m. sausio 12 d. Čia buvo stalas su rašomąją mašinėle, suolas, rotatorius, lentyna raštams ir spaudiniams, 2-jų aukštų dviguliai gultai, metalinė krosnelė su kaminu stuobryje, virtuvė ir niša bulvėms laikyti. Štabe be Kazimieraičio, kaip „A“ apygardos vado, dirbo Karklas-Pranas Platūkis, Žilvitis–Vytautas Kraunelis, , raštvedys Naras-Liudas Mulerskas, saugojo Ėglis–Jonas Kraunelis. Pradėjus štabui čia dirbti paaiškėjo, jog netoliese vaikšto nepatikimi žmonės.

 

Bandyta (1945 gruodžio 4 d.) keltis į Lankininkus, bet tuo metu ( gruodžio 10 d. ) žuvo Geležinio vilko rinktinės vadas Šernas-Lionginas Pranas Švalkus. Šernu Kazimieraitis pasitikėjo ir planavo jo globojamam surasti tinkamą atsarginę vietą štabui. Šis sumanymas žlugo. Lankininkų slėptuvė buvo maža štabui, drėgna, nešildoma. Ir dar gruodžio 14 d. čia įvyko susišaudymas tarp stribų ir Vanago partizanų, žuvo Merkinės stribų vadas. Grėsė antpuolis. Todėl Kazimieraitis su štabo vyrais grįžo į žieminį bunkerį prie Skroblaus. Čia Kazimierais baigė rašyti ir rotatoriumi išspausdino partizanų mokymui skirtą brošiūrėlę 300 egzempliorių tiražu ir puskarininkio laipsnio mokymų programą partizanams. Parengė plačius mobilizacijos nurodymus, įtemptai dirbo leidžiant partizanų laikraštį „Laisvės varpas“, spausdinant atsišaukimus. 1946 m. sausio 4 d. atvyko Vanagas ir Balutis, atsinešė po radijo aparatą, bet, deja, jie neveikė. Tad Vanagui pakvietus, Kazimieraitis išvyko su juo į Kasčiūnuose, Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę, palikęs štabo darbuotojus: Ėglį, Žilvitį, Narą ir Karklą.  1946 m. sausio 12 d. ieškoti Kazimieraičio būstinės buvo atsiųstos didelės rusų kariuomenės pajėgos. Jie jau turėjo žinių, kad prie Rudnelės kaimo yra slėptuvė. Likę štabo darbuotojai su reikalais buvo išėję į paviršių. Juos aptiko, prasidėjo susišaudymas, kurio metu žuvo Ėglis. Žilvitis buvo sužeistas, bet jam pavyko pabėgti. Naras (L. Mulerskas) ir Karklas (P. Platūkis) buvo suimti. Slėptuvę rado kitą dieną sekdami paliktais pėdsakais. Iš jos paėmė rašomąją mašinėlę, rotatorių, du radijo imtuvus, radijo siųstuvą, ginklus, bunkerio įrangą, Kazimieraičio dienoraštį, štabo įsakymus ir kitus dokumentus. Prie surastos slėptuvės enkavėdistai paliko savo pasalą ir tykojo maždaug savaitę laiko.

 

Juozas Vitkus–Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“.

 

1945 m.  Kabeliuose Kazimieraitis parašė priesaką, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Jo šeimos nariai tvirtina, jog šis priesakas veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.

Rekomenduojami video:

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai