„Nesvarbu, ar jis tarybos narys, ar meras, man pirmiausia buvo ir yra mano sūnus. Atžalas išauginti dorais žmonėmis nėra paprasta, tai – didelė atsakomybė. Dabar matau, kad jie eina teisingu keliu. O kai sekasi sūnums, džiaugiasi ir mūsų su žmona širdys“, - teigė 66 metų Juozas Cesiulis.

Jaunėlis jo sūnus Nerijus šiemet tapo Alytaus miesto meru. Tačiau tėvas teigė vaiko užimamų pareigų nesureikšminantis, jam svarbiausia – kad Nerijus būtų doras žmogus. O tai kuria anaiptol ne daiktai, ištaigingi kabinetai ir postai.

Meru išrinkto sūnaus kabinete savivaldybėje J. Cesiulis pirmą kartą apsilankė šią savaitę. Alytaus miesto vadovas kartu su savo tėvu ir alytusplius.lt žurnaliste susėdo nuoširdžiam pokalbiui apie tai, kas svarbu ir tikra: tėvų ir vaikų santykius, artimus ir brangius žmones, kurie visada bus šalia.

Kuklus, mažakalbis, dabar jau pensininkas J. Cesiulis, kalbėdamas apie sūnų, stengėsi parinkti tik pačius geriausius žodžius, nors šalia esantis Nerijus ragino nenutylėti ir apie jo išdaigas, kurių neabejotinai buvo.

Svajojo būti chirurgu  

Norėjo būti chirurgu, o tapo meru. Tokią savo sūnaus Nerijaus Cesiulio vaikystės svajonę iki šiol prisimena jo tėtis Juozas, kartu su žmona Onute užauginęs du sūnus.  

J. Cesiulis su žmona savo sūnų ir anūkų visada laukia nekantraudami, didžiuojasi jų pasiekimais ir požiūriu į gyvenimą. Savo vaikus tėvai mokė pirmiausia būti žmonėmis, o ne rūpintis materialiais dalykais.

„To tėvai mane ir brolį puikiai išmokė. Aš esu jiems už tai dėkingas. Mes netarnaujame daiktams, pinigams. Gyvenimo vertė nepriklauso nuo materialių dalykų. Santykiai su žmonėmis, ryšys su artimaisiais, žmoniškumas – štai, kas mums yra gyvenimo vertybė“, - sakė Alytaus meras N. Cesiulis.

Šį sekmadienį, Tėvo dieną, jis ir praleis su pačiais artimiausiais žmonėmis. Nors įsisukus į darbų sūkurį laiko pritrūksta, tokiomis dienomis N. Cesiulis visada randa laiko sugrįžti ten, kur jo laukia.

„Nors per šventes visuomet stengiuosi aplankyti. Bet tikrai nėra taip, kad atvažiuoju tik ypatingomis progomis. Tėvams laiko rasti reikia visada, nors prisipažinsiu, kartais jo skiriu per mažai. Mums visiems šiame gyvenime pabūti kartu duota ne taip ir ilgai, tad turime laiką išnaudoti taip, kad netektų gailėtis, jog kažko nepadarėme, nespėjome pasakyti, apkabinti“, - kalbėjo miesto vadovas.

Kitiems meras, tėvui – pirmiausia sūnus

Paklausus, ar Nerijus visada buvo pavyzdingas sūnus, Juozas šypsodamasis prisiminė, kad buvo visko. Ir išdaužytų langų, ir nuogąstavimų, ar sūnų perkels į devintą klasę.

Tuo laiku N. Cesiuliui, kaip jis pats sako, buvo „jūra iki kelių“. Paauglystė, pramogos, netinkami draugai ir įsivaizdavimas, kad tu pats viską geriausiai žinai, o tėvų pamokymai nieko verti.

„Aštuntoje klasėje buvau apleidęs mokslus, turėjau keturis dvejetus, tris pažymių knygeles, į kurias pažymius įsirašydavau ir pats. Laimei, susiėmiau. Kai neliko padūkusių draugų, pasitempiau ir puikiai baigiau mokslus“, - apie paauglystės nuotykius pasakojo N. Cesiulis.

Ir diržo teko „paragauti“

Jis neneigia: augant diržo teko „ragauti“ ir jam, ir broliui. Tais laikais požiūris į auklėjimą buvo kitoks. Net mokykloje būdavo nieko keisto, jeigu mokytojai ar sargas ausį užsukdavo.

„Su mumis, berniukais, tėvams būdavo ką veikti. Tais laikais į kiemą žaisti išbėgdavo keliasdešimt vaikų, niekas nesėdėdavo prie kompiuterių, vaikai prisigalvodavo visokių išdaigų, už kurias kartais kliūdavo. Ir žinodavome už ką“, - sakė meras.

Jis džiaugėsi, kad jau nuo mažens tėvai ugdė jo ir brolio savarankiškumą. Tėvai dirbdavo pamainomis, tad būdamas penkerių, Nerijus kartu su penkeriais metais vyresniu broliu, jau gamindavosi sau valgyti.

Nuo vaikystės berniukai žinojo, ir kaip uždirbami pinigai. Abu su broliu važiuodavo į kaimą pas senelius nuo bulvių krūmų rinkti kolorado vabalų, skinti uogų, kurias vėliau parduodavo turguje.

Išmokė sveiko taupumo

 „Mūsų tėvai visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą gamyklose. Mums ant lėkštutės tikrai nieko nebuvo atnešta. Iki kol man sukako keturiolika metų, visa šeima išsiteko vieno kambario bute. Tačiau mums, vaikams, nieko netrūko.

Tėvai labai stengėsi, kad ir skaniau pavalgytumėme, ir gražiau apsirengtumėme, ir papramogautumėme. O jei ir užklupdavo sunkumai, tai jie mus tik užgrūdindavo ir formuodavo suvokimą apie tai, kas mums turi rūpėti ateityje. Tėvas mane išmokė būti „sveikai“ taupiu žmogumi.  Aš tuo vadovaujuosi ir valdydamas miesto biudžetą“, - pasakojo N. Cesiulis, pats taip pat jau tėvas, su žmona Aurelija auginantis du mažus vaikus – keturmetį sūnų Ąžuolą ir vienerių metų dukrą Liepą.

Tėvystė keičia požiūrį į gyvenimą

Meras prisipažino, kad tik pats tapęs tėvu suprato, ką iš tikrųjų reiškia visi tėvų pamokymai, žodžiai, kurie paauglystėje atrodė nerimtai. Tėvystė keičia žmonių požiūrius į gyvenimą. Supranti, kiek daug tėvai padarė, kiek indėlio įdėjo, kad nieko netrūktų, kiek bemiegių naktų praleido ir rūpesčio atidavė.

Nerijus prisimena, kad jo tėvas buvo kiek atlaidesnis negu mama. Berniukai su juo netgi turėjo savų, vyriškų, paslapčių. Tačiau tiek su mama, tiek su tėvu ryšys yra ir buvo labai stiprus.

N. Cesiulio teigimu, tėvai jam yra autoritetas, pavyzdys. Savo tėvui Tėvo dienos proga jis norėtų pasakyti nuoširdų „ačiū“.

„Tėti, tai dabar pasakyk, kuris sūnus buvo geresnis: aš ar brolis?“ – juokaudamas klausė N. Cesiulis, tačiau J. Cesiulis  provokacijai nepasidavė ir teigė, kad Nerijus gal buvo paklusnesnis, bet abu sūnūs yra tokie patys.

„Neskirstau savo vaikų. Tėvo meilė sūnums yra vienoda ir nepadalijama“, - tvirtino J. Cesiulis.