Žodis „dieta“ daugeliui siejasi su neigiamais pojūčiais – susilaikymas, badavimas, atsisakymas kokio nors maisto ar gėrimų. Juk iš kitos pusės dieta yra naudinga kūnui – ji mus dažnai detoksikuoja, palengvina įvairius simptomus ir, žinoma, mažina kilogramų skaičių. Tai štai ta teisingoji dieta jau tryliktą kartą vyksta Alytuje – niūriausią metų mėnesį miestą nušviečia „Com“ kepurėle pasipuošusių renginių virtinė: „Com•media“, „Com@" ir „Com•moon•a“.

Pro dzūkišką dangų praskriejanti „Com@" (taip ir skaitome – kometa) pirmiausiai pažeria vaikiškų teatrinių įvykių žvaigždžių dulkes. Nuo spektaklių lėliukams iki rimtų dirbtuvių paaugliams – visą savaitę su priešakyje žengiančia komisija, kurios amžiaus vidurkis aštuoneri, galima mėgautis jauniesiems teatro mylėtojams skirtais renginiais. 

„Com•moon•a“ – Lietuvoje replikų neturinti 12 valandų trunkanti teatrinių įvykių naktis, kurią šeštą ryto užbaigia ne tik baltymų, bet ir teatrinių įžvalgų gausi kritiko kiaušinienė. 

Daugiausiai dėmesio susilaukia pagrindinė festivalio dalis „Com•media“, kuri daugiau nei dvi lapkričio savaites beveik kas vakarą Alytaus miesto teatro scenoje teatrine dieta balansavo žiūrovų vidinį pasaulį.

Praeities dieta

Atidarymo proga, vis dar pamiršdami, kad festivalio pavadinimas „Com•media“ likęs tik kaip apgaulingas dietos vardas, nes atsisakyta vien komiško žanro kūrinių, Alytaus žiūrovai, netyčia patenka į Vilniaus jaunimo teatro „Pranašystę“. Sulaikę kvapą visi laukia – kas bus? Minutė po minutės stebėtojų vidinė medžiagų apykaita nerimo – Lietuvoje rečiau sutinkamas žodžių teatras užbūrė, įtraukė, užhipnotizavo savo užkalbėjimais, o gal prakeiksmais, kuriuos šnabždėjo scenos grandai tapę benamiais: Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis. Pirma teatrinės dietos diena ir organizmui natūralus šokas. Kas čia vyksta? 

Ant scenos prie stalo, kurį mums serviruoja Rumunijos teatro „Tony Bulandra“ aktorius Liviu Cheloiu, žiūrovus (o gal būsimas aukas?) susodina Ričardas III–asis. Rumuniškai beria Williamo Shakespeare'o tekstus, kurie senąja anglų kalba, bėga ekrane už aktoriaus, kol galų gale pavargsti skaityti ir susitelki tik į Ričardą III–ąjį. Monospektaklis apie tironą, kuris pasirodo besąs pavargęs, išsigandęs ir net pasimetęs žmogus, net bejėgis prieš patiriamą beprotybę. Komisija L. Cheloiu už šį daugialypį, daugiaveidį ir skirtingus jausmus keliantį  vaidmenį, už sugebėjimą išlaikyti žiūrovų dėmesį, kai daugelis metė skaityti titrus ir visko klausė rumuniškai, nominavo geriausio aktoriaus kategorijoje. 

Po širdį ir kraujospūdį sujudinusio spektaklio didžiojoje teatro scenoje tą patį vakarą iškart pasitiko blizgučiai, kaimo vestuvių muzikantai ir Keistuolių teatro spektaklis „Čia ir dabar“. Režiserius Agnius Jankevičius iš tūžmingojo Ričardo III–iojo aplinkos perkelia į kičo, absurdo ir klišių kupiną miksą, kuris tikrai per porą valandų stebėtinai greitai išvalo organizmą. „Dar yra pasaulyje kas tyra, kas yra čia ir dabar“, – girdi nuo scenos ir absurdiškumas raižo pilvą. Vienok, tai jau trečias iš eilės spektaklis „Com•media“ scenoje atgręžiantis žiūrovą į praeitį – ne tokią tolimą, kaip „Pranašystėje“, kai dar kūrėsi pasaulis ar XV amžių, kai terorizavo Ričardas III, bet daugeliui žiūrovų jau primirštą sovietmečio stilistiką. 

Miško Motės nuotr.

Socialinė dieta

Mokytojo profesija turi tapti prestižine. Lozungai, kuriais svaidosi politikai, antraštės, kurios puošia portalus. Arba Taško teatro spektaklio pavadinimas. Šįkart teatrinė dieta siūlo išbandyti detoksikuojantį socialinių temų kokteilį. Mokytojų nerimas, tėvų teroras, moksleivių pasimetimas – mokyklinės temos su fantastiniais elementais, kurie dažnai būdingi ir mūsų realybei, susipina spektaklyje „Prestižinė profesija“. Fantasmagorinis karpis, o gal dar vienas pasikeitęs ministras ar jo sugalvota reforma, praryja mokyklą, o gal visą švietimo sistemą. Mokytojai priversti klaidžioti painiais karpio viduriais ir ieškoti išeičių, kaip dabartiniai mokytojai suka galvas, kokiais metodais mokyti vaikus, kai vadovėliai vėluoja ar egzaminų tvarka keičias kas pusmetį.

Prie dietos su laiku priprantama, tad organizmui reikia šoko – kad ir vienos dienos bado. Tad Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis žiūrovus supurto iki pašaknų – ištuštėjusio lizdo sindromas arba kasdienybė, kai vėl lieki tik dviese. Visi esame buvę vienoje ar kitoje pusėje – gal tu tas vaikas, kuris išvyko palikęs tėvus, o gal esi tėvas, nežinantis, kaip užpildyti atsiradusias tuščias laiko ir erdvės skyles. Ši dieta skausminga. Trūksta dėmesio, meilės, šilumos, šeimos ir net savęs, bet kiekvienas skirtingai visa tai pakeliame. R. Samuolytė atskleidžia mums, rodos, visas įmanomas tokios motinystės puses. Nuo trapumo, kai palūžti, beprotybės, bet tuo pačiu ir iki tvirtybės bei partnerystės. Ką pasirinksi? Kuri(s) esi  ar kuo būsi tu? 

Nuo prabėgusios motinystės festivalis neria į būsimą tėvystę – menamą ir labai trokštamą. Alytaus miesto teatro spektaklis „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (rež. Stanislav Zhyrkov) narplioja pagalbinio apvaisinimo temą, kuri vis dar yra visuomenės tabu. Ne pirmą spektaklį Dzūkijos sostinėje kuriantis ukrainiečių režisierius bando sujungti Anthony Dorr noveles „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ bei „Upė Nemunas“, bet žiūrovas jaučiasi lyg vienu ypu apsilankęs dvejuose spektakliuose. Antra spektaklio dalis jau neria į ilgesio, vienišumo ir amžėjimo temas, pagrindinę paauglę heroję perkeldamas iš už Atlanto į Lietuvą.

Dar vienas apie amžėjimą prabilęs spektaklis – Kauno dramos teatro pristatytas „Kai mes būsime jauni“ (rež. Aleksandras Špilevojus), kuris laikinojoje sostinėje vis dar anšlaginis. Tad nenuostabu, kad ir festivalyje „Commedia“ netrūko žiūrovų iš kitų miestų. Publikos geriausiu išrinktame spektaklyje keturios senjorės susitinka draugo atminuose. Kiekviena jų (aktorės Vilija Grigaitytė, Inesa Paliulytė, Liucija Rukšnaitytė ir Jūratė Onaitytė) įkūnija vis kitą pensininkystės scenarijų – panyra į anūkų auginimo rūpesčius, renkasi cukinijomis matuojamą vienatvę, išgyvena antrąją jaunystę ar kuria mirties scenarijus. Pjesės autorė Daiva Čepauskaitė puikiai supranta, kaip papirkti žiūrovą – susitapatinimas su aktoriumi atmieštas šlakeliu humoro. 

Riba tarp gyvenimo ir scenos labai trapi – tai dar kartą įrodo už geriausią moters vaidmenį apdovanota Toma Razmislavičiūtė. Spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ ji scenoje atskleidžia mokytoją, kuri padeda autistiškam paaugliui susigaudyti šiuolaikiniame pasaulyje. Įdomu buvo stebėti viena eile arčiau scenos sėdinti vaikiną – autistiškas berniukas sustingęs tiesiog „gaudė“ mokytojos žodžius, empatiškai reagavo į aktorių kvietimą judesiais palaikyti aktorius scenoje. T. Razmislavičiūtė taip pat augina autistišką sūnų, tad jos vaidmuo gimė ne tik iš sceninio profesionalumo, bet ir iš asmeninės patirties. Atsiimdama apdovanojimą aktorė visiems autistiškų tėvų vaikams palinkėjo sutikti daugiau tokių mokytojų, kurie išgirstų ir atlieptų.

„Jonas kareivis“. Giedrės Liugaitės nuotr.

Supurtanti dieta

Keturios valandos spektaklyje Alytuje nuskambėjo kaip iššūkis drąsiausiems. Smagu, kad nors salė ir nebuvo sausakimša, bet nebuvo ir tuščia. Alytaus senojo teatro spektaklis „Kaligula“ (rež. Jokūbas Brazys) tapo išties supurtančia patirtimi – puikiai žinomas ir ne kartą Lietuvos teatro scenose statytas kūrinys suskambėjo visiškai naujai ir labai daugiaprasmiškai. Jei dažnai ieškome paralelių tarp aktorių ir vaidmenų, tarp režisierių ir pastatymų, šįkart jas galima įžvelgti tarp teatro ir spektaklio. Pokyčius išgyvenantis ir savasties bei tapatumo krizes sprendžiantis teatras scenoje atgimė Artūro / Kaligulos (akt. Artūras Svorobovičius) kūrybinėse paieškose – nuo gyvenimiškos dramos iki egzaltuotos kančios. Kur žiūrovai geriausiai pažįsta teatrą? Žinoma, kad teatro kavinėje, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Na, bent jau tas, kuris vyksta čia ir dabar – žiūrovai kaip tame dietiniame glotnutyje paskandinami tirštame laike, nes sunku išnarplioti, kada kankina(si) Artūras, o kada tironas Kaligula. Įdomūs sutapimai – režisierius herojui įteikia neišpildomą svajonę pasiekti mėnulį, kuris grandiozinės pripučiamos pilnaties pavidalu „Commedia“ festivalio metu kiekvieną vakarą nusileisdavo miesto aikštėje priešais teatrą. 

Retai po regionus keliauja tokie stambūs savo apimtimi, aktorių gausa ir net dekoracijomis spektakliai. Dar rečiau dabar pasitaiko kostiuminiai sprendiniai, tad paskutinis festivalio konkursinis spektaklis – Vilniaus mažojo teatro „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (rež. Christian Weise) – buvo gaivališkas gurkšnis. Tapybiška scenografija ir tarsi sulėtinta, manieringa vaidyba perkelia žiūrovus į nespalvotus filmus ir XX amžiaus pradžios stilistiką. Publika iškart patenka į iškreiptą pasaulį – išpaišyta sofa, nupieštas kranas, groteskiškos figūros su dideliais kūnais ir mažomis  galvytėmis, o Mamulės krūtys liūliuoja net kliudydamos rekvizitą. Lyg nebylaus kino laikais spektaklyje gyvą muziką kuriantys muzikantai disonuoja tiek su personažais, tiek su turiniu. 1955 metais parašytoje ir Pulicerio premija apdovanotoje pjesėje suplakamos visos blogybės – nelaiminga santuoka, tuščio guolio problemos, homoseksualumo užuominos, kova dėl palikimo, alkoholizmas, akistata su mirtimi ir neva baltas melas. Net ir spektaklio pabaiga, kuri lyg ir skamba viltingai, gali būti suprasta kaip dar vienas neišsipildyti pasmerktas pažadas. Bet jei žiūrovų nesužavės turinys, tikrai priblokš forma – pasijaus lyg Neilo Gaimano „Koralainoje“ ar Adamsų šeimynėlėje. 

„Sibiro haiku“. D. Matvejev nuotr.

Besilaikiusiems dietos

Tryliktas festivalis išgyveno nemažą virsmą – išlipo iš komedijos žanro, išgyveno karantiną ir sugebėjo prisitaikyti prie tokių skirtingų viso regiono publikos skonių. Pokyčius pajuto ir nuolatinis festivalio lankytojas – daug teatrinių dietų išbandęs žino, kad lengvatikiams tinkami standartiniai receptai neveikia, o tikrasis poveikis pajuntamas tik atradus sau tinkamiausią būdą „dietintis“. Paklaustas, ar teatras gali būti dieta, dirbtinis intelektas džiaugėsi užduotu puikiu klausimu. Pasak jo, teatras, kaip ir dieta, gali būti įvairių formų ir turėti skirtingą poveikį.

Teatras, kaip ir dieta, gali turėti įtakos mūsų savijautai ir mąstymui. Teatras gali:

•     Maitinti mūsų sielą: Spektakliai gali sužadinti emocijas, sukelti mąstymą, išplėsti mūsų suvokimą apie pasaulį ir mus pačius.

•     Suteikti naujų patirčių: Teatras leidžia mums patirti kitų gyvenimus, išbandyti naujus jausmus ir įžvelgti naujas perspektyvas.

•     Paskatinti pokyčius: Teatras gali skatinti savęs pažinimą, kvestionuoti mūsų įsitikinimus ir skatinti augimą.

Tačiau teatras, skirtingai nei dieta, nėra konkretus „maistas“, kurį vartojame siekdami fizinio sveikatos tikslo. Teatras yra patirtis, o jo poveikis yra subjektyvus ir priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir atvirumo.

Taigi, nors teatras negali būti tiesiogine prasme dieta, jis gali būti „maistas“ mūsų sielai, skatinantis augimą, savęs pažinimą ir geresnį supratimą apie pasaulį.