Dešimt metų – tiek laiko Alytaus apylinkės teismo pirmininkės pareigas ėjusi Irmutė Kliučinskienė pirmadienį atsisveikino su šia pozicija. „Jaučiuosi padariusi viską, o dabar reikia užleisti vietą kitiems“, - sako ji. Nors teismui nevadovaus, tačiau moteris ir toliau dirbs baudžiamųjų bylų teisėja. Pokyčius profesinėje srityje lydi ir asmeninė šventė: I. Kliučinskienė liepos 4-ąją mini savo gimtadienį. Alytiškė tvirtina, kad geriausia dovana yra emocijos, kurias kuria buvimas su artimais žmonėmis.

Teisėja teigia, kad šiandien širdyje – išties ramu ir gera. Moteris didžiuojasi matydama darnų teismo kolektyvą, vertina gyvenimo pamokas ir tvirtina, jog  niekuomet savęs „nestatė“ aukščiau už kitą žmogų, nepriklausomai nuo to, kas jis – kaltinamasis ar nukentėjęs, ką veikia gyvenime. O stiprybės nelengvame darbe sėmėsi tikėdama bei pasitikėdama savimi ir savo komanda.

Kartu dirbantys žmonės – vertybė

„Aš tiesiog myliu žmones“, – sakė I. Kliučinskienė, paklausta, kaip jai pavyko suburti ir išlaikyti tokį stiprų kolektyvą, kuris demonstruoja puikius rezultatus.

Teisėja tvirtino puikiai pažįstanti kiekvieną, dirbantį kartu, žinanti jo istoriją, kaskart jaučianti, kam yra sunki situacija ar reikia pagalbos, o kam lengviau.

„Per tiek metų atrandi visus bendravimo kelius, juk, galima sakyti, aš pati užaugau teisme. Mano augimas prasidėjo nuo žemiausių pareigų  – teismo posėdžių sekretorės. Kai atėjau teisėjauti ir pirmininkauti, sutikau daug tų pačių žmonių, kurie buvo su manimi ir pačioje pradžioje. Ir tai yra mano kolektyvas, visuomet jaučiau už juos atsakomybę, jie man brangūs. Kaskart sakiau, kad stengsiuosi daryti viską, kas mano valioje, jog šioje institucijoje dirbantiems žmonėms būtų gerai, nes jie yra didelė vertybė“, - pasakojo I. Kliučinskienė, tvirtinusi, kad jokios vaidybos jos žodžiuose nėra – sako tą, ką jaučia.

Alytaus apylinkės teisme dirba profesionalai, puikiai žinantys, kokios atsakomybės jų laukia, gebantys ne tik pažinti įstatymą, žinoti, kaip jis veikia, bet ir jį taikyti. Patyręs teisėjas geba rasti patį protingiausią, teisingiausią sprendimą.

„Ir dažniausiai sprendimo kokybe būna patenkinti ir patys žmonės, nes apskųstų nuosprendžių ar procesinių sprendimų, nutarimų nėra labai daug – 25-30 proc. Vadinasi, 70 proc. besikreipiančių lieka patenkinti teismo sprendimu. Neseniai darėme apklausą, visuomenė mūsų teismo kokybę vertina 4,78 balo iš 5. Statistiniai duomenys taipogi rodo, kad išnagrinėtų bylų stabilumas Alytaus apylinkės teisme  yra labai aukštas – 98 proc. Aš tikiuosi, jog žmonės tikrai mumis pasitiki, jie supranta, kokie procesai čia vyksta, o jei ne – mes gebame paaiškinti, ištransliuoti, kodėl tikrovė kartais neatitinka lūkesčių“, - kalbėjo buvusi ilgametė Alytaus apylinkės teismo pirmininkė.

Moteris teigė neabejojanti, kad geriems rezultatams nemenką reikšmę turi ir vidinis mikroklimatas, tad svarbu stengtis, jog darbuotojai būtų motyvuoti, norėtų ateiti į darbą. Ji  teismo kolektyvą burdavo į bendras veiklas, išvykas, šventes, respublikinius sąskrydžius, visi kartu turėjo savotiškas tradicijas.

Dešimt metų Alytaus apylinkės teismui vadovavusi I. Kliučinskienė gerai pamena tą laiką, kai pretendavo į šias pareigas ir komisijai labai aiškiai išsakė, kokie yra jos tikslai.  Pirmiausia, moteriai buvo labai svarbus teisingumo vykdymo faktorius ir jo kokybė. Antras dalykas – žmonės, komanda, jų motyvacija ir mikroklimatas. Ir trečia siekiamybė – teismo kontaktas su visuomene, požiūrio į teisėją, jo darbą formavimas. Džiugu, kad visa tai pavyko įgyvendinti.

Įtemptame darbe stirpybės suteikia tikėjimas

Dabar, kuomet I. Kliučinskienė eis vien teisėjos pareigas, nuo pečių nukris daug administracinių reikalų, tad bus galima daugiau dėmesio skirti bylų nagrinėjimui.

Moteris atvira: darbas – išties sunkus ir reikalaujantis daug pastangų. Stebint iš šalies, gal ir atrodo, kad pareigos skamba gražiai, daug valdžios, bet iš tikrųjų  yra ir kita medalio pusė. Kantrybė, pasiaukojimas, nuoseklumas, drausmė – privalai būti drausmingas savo atžvilgiu ir tos drausmės reikalauti iš kitų. Visa tai eina koja kojon.

Teisėjų etikos kodeksas įsakmiai nurodo, kad teisėjai turi būti nepriekaištingos reputacijos,  ir ši susijusi ne tik su darbine aplinka, bet ir su elgesiu, doros normomis visuomenėje. Teisėjai – tai tie žmonės, kurie turi būti padorūs net ir tada, kai, regis, niekas nemato.

Teismo salėje tenka spręsti pačias įvairiausias bylas, o teisėjas yra tas žmogus, kuris iš dalies nulemia kitų likimus.  Moteris teisėjauja nuo 1999 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė, keitėsi ir ji pati, kaip asmenybė. Pasak alytiškės, įstatymas yra įstatymas, tačiau teisėjas sprendimą priima ir remdamasis  savo vidiniu įsitikinimu.

„Visas tas emocijas turi perleisti per savo vidų. Būna, kad atsakymo vis ieškai galvoje. Prie mano lovos, ant spintelės, visada yra užrašų knygelė ir rašiklis. Kartais kažkokia reikšminga mintis iškyla pasąmonėje net naktį. Tuomet prabundu ir užsirašau, kad nepamirščiau. Neretai tai ir būna atsakymas į ilgai ramybės nedavusį klausimą“, - pasakojo moteris.

I. Kliučinskienei teismo salėje tenka matyti pačių įvairiausių žmonių, kaltinamųjų, nukentėjusių, girdėti jų liudijimus, kartais sunkiai paaiškinamus protu. Kaip suvaldyti emocijas, išlikti stipriam net sudėtingiausiose situacijose?

„Ko gero, tos stiprybės teikia tikėjimas. Turi tikėti tuo, ką darai, pasitikėti savimi, komanda. Žinau, kad esu atsakinga už priimamus sprendimus. Visada galvoju, kaip jausčiausi, jei būčiau to kito žmogaus vietoje. Atsakomybė ir padorumas prieš save patį, prieš tą žmogų, kuris šalia tavęs, ir prieš Dievą: tai – mano varomoji jėga“,  - sakė I. Kliučinskienė.

Iki šiol prisimena sukrėtusią vienos mergaitės istoriją

Prisiminusi nueitą kelią, karjerą, alytiškė įsitikinusi, jog jeigu pradžioje nebūtų buvę taip sunku, tikriausiai ji nebūtų sugebėjusi taip užaugti  profesine prasme. Pamokų būta daug ir kai kurios – skaudžios.

I. Kliučinskienei yra tekę ragauti ir prokuroro duonos. Ji pamena 1993-iuosius, kai buvo išties didelis nusikalstamumas, reketas, grupuotės, tuomet gyvenimas tarsi įmetė moterį į tą sunkų laikmetį, ikiteisminius tyrimus, važiavimą į įvykių vietas. Tačiau tai – neįkainojama patirtis.

Kalbant apie teisėjavimo metus, širdies kampučiuose visuomet užsilieka pačios jautriausios bylos. I. Kliučinskienė teigia, kad nagrinėjant bylas, gilinantis į skirtingas istorijas, visuomet kirba klausimai, kodėl patys artimiausi žmonės neranda galimybės rasti sutarimo, kodėl tėvai nebendrauja su vaikais, kodėl vertybės yra aukojamos dėl turtinių interesų?

Tačiau visuomet jautriausios yra su vaikais susijusios bylos, ypatingai – kai keliamas klausimas dėl seksualinių nusikaltimų.

„Iki šiol pamenu vieną ketverių metų mergaitę. Jos istoriją priėmiau labai jautriai, nes ji atrado su manimi kažkokį ryšį, nenorėjo būti apklausiama psichologės, mergaitė sakė, kad kalbės tik su šita teta – manimi. Ji pasakojo kaip ją tvirkino tėtis. Tai labai stiprūs išgyvenimai, kai tu matai bejėgį keturių metų vaiką, kuris veržiasi prie tavęs kaip prie mamos, o tu juk esi teisėjas, negali rodyti jam dėmesio. Man ramu, nes žinau, kad mergaitę pasiėmė giminaičiai, ir ji dabar laiminga saugiai gyvena su jais užsienyje“, - jautria istorija pasidalino teisėja.

Iš nuteistųjų – jokių grasinimų, tik atvirukai su padėkomis

I. Kliučinskienė teigia neįsimenanti teismo procese dalyvaujančių žmonių veidų. Gatvėje sveikinasi daug kas, tačiau moteris juokauja kartais tiesiog nežinanti, kaip reaguoti, nes nežinia, kokiomis aplinkybėmis su žmogumi tekę susidurti.

Paklausus, ar jai kada teko sulaukti grasinimų, gąsdinimų dėl vieno ar kito sprendimo, teisėja tikino, kad gal kam ir keista, bet niekuomet.

Priešingai, kartais Kalėdų ar kitų švenčių proga iš nuteistųjų vyrų ar moterų tenka sulaukti net atvirukų su padėkomis ir palinkėjimais.

„Kai kurie jų aprašo netgi savo gyvenimo istoriją ir prisipažįsta, kad jiems smagu, kad teismo metu į juos buvo žiūrima kaip į žmogų. Aš niekuomet nesiekiu nieko sumenkinti, provokuoti, tiesiog dirbu savo darbą, juk kartais sakoma – kaip šauksi, taip atsilieps“, - kalbėjo alytiškė.

Ji svarsto, kad su teisėjos profesija ją suvedė pats likimas. Nuo pat mažens ji buvo teisybės ieškotoja namuose, draugų rate, mokykloje, o dabar – ir teismo salėje.