Nesaugumas, gėda, baimė, nusivylimas – tai tik menka dalis jausmų, kuriuos patiria alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų vaikai. Vasario 10-16 dienomis minima Alkoholikų vaikų savaitė. Apie tai, kokią žalą besiformuojančiai asmenybei daro tėvų negebėjimas pripažinti savo priklausomybės nuo alkoholio, pokalbis su Romalda Stasioniene, Alytaus apskrities vaiko teisių skyriaus mobiliosios komandos psichologe.

Kokie, jūsų nuomone, veiksniai svarbiausi vaiko raidai ir kas juos suformuoja?

Sveikai vaiko raidai svarbu, kad būtų patenkinti jo esminiai poreikiai, tiek fiziniai, tiek emociniai. Fiziniai poreikiai, tai – maistas, drabužiai, sveikas miegas, darbo ir poilsio režimas, savo erdvė namuose.

Svarbiausi vaikų emociniai poreikiai: saugus prisirišimas (vaiko poreikis patirti globą, besąlyginį priėmimą ir meilę, saugumo ir stabilumo jausmą); autonomija (vaiko poreikis būti kompetentingu, galinčiu, mokančiu, savarankišku, suaugusiems užtikrinant sveiką tapatumo vystymąsi); laisvė išreikšti savo jausmus ir norus (ir nebūti atstumtam ar nubaustam dėl to); žaidimas ir spontaniškumas (poreikis žaisti, būti spontanišku ir kūrybišku, galimybė būti laimingu, džiaugsmingu vaiku); realistiškos ribos (poreikis, kad suaugusieji nubrėžtų aiškias ribas, nustatytų taisykles, kontroliuotų, taip užtikrindami sveikos savikontrolės vystymąsi).

Už šių vaikų poreikių tenkinimą yra atsakingi tėvai. Nuo jų gebėjimo suprasti ir atliepti savo atžalų poreikius priklauso adekvačios savivertės formavimasis, pasitikėjimas savimi, kitais ir tuo, kad sudėtingose situacijose bus į ką atsiremti. Kiek užaugęs vaikas gebės vadovautis savo vertybėmis, išreikšti savo nuomonę ir atsižvelgti į kito.

Ar žalingai alkoholį vartojantys tėvai pajėgūs užtikrinti tinkamą vaiko raidą?

Kartais tėvai, kurie žalingai vartoja alkoholį, galvoja, kad vaikai tos problemos nesupranta. Žinoma, tai gali būti ir kita vaikui įtaką daranti ar traumuojanti negatyvi tėvų veikla, ne vien tėvų girtavimas. Pavyzdžiui, emocinis tėvų smurtavimas vienas kito atžvilgiu, ypač, kai manipuliuojama vaikais. Emociniai tėvų protrūkiai, kai vaikai gali būti nubausti ne tiek dėl tikrų prasižengimų, kiek dėl to, kad tėtis ar mama praranda savitvardą.

Tačiau šeimų, kuriose tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, funkcionavimas būna labai sutrikęs, vaidmenys sumišę, nėra aiškių ribų ir taisyklių, vaikams trūksta nuoseklios tėvų kontrolės. Tokias šeimas galima pavadinti disfunkcinėmis. Tai šeimos, kurios nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, nes kažkas kitas užima didžiąją dalį šeimos narių laiko, šiuo atveju – tai priklausomybė nuo alkoholio. 

Kartais šeimų, su kuriomis dirba Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobili komanda, tėvai teisinasi, jog nepaisant to, kad jie girtauja, namuose visada yra ką valgyti, vaikai viskuo aprūpinti. Vaikas esą nemato, kaip jie geria, todėl jis žalos nepatiria. Tarsi žala vaikui – tik jų blogas pavyzdys. Net kūdikis, kuris dar nesupranta tėvų elgsenos ir kalbos, yra jautrus tėvų emocijoms. Kūdikystėje formuojasi prieraišumas, pasitikėjimas pasauliu. Kai vaiko poreikiai atliepiami, o tėvai pasiekiami, kūdikis jaučiasi saugus. Apie savo nepatenkintus poreikius kūdikis praneša verksmu. Kūdikiui tėvai yra visas pasaulis. Sulaukęs tinkamos tėvų reakcijos, kūdikis išmoksta tikėti, kad pasaulis yra saugus. Jei kūdikis alkanas, sauskelnės šlapios, o į verksmą nereaguojama, kūdikis išmoksta suprasti, kad diskomfortas tik didėja. Tėvams girtaujant, kūdikis dar nesuvokia, kad tai – nederamas elgesys, ar kad jų veiksmai netinkami, bet jis jaučia nesaugumą. Paprastai šie kūdikiai, tapę suaugusiais, jaučia nuolatinį nepaaiškinamą nerimą.

Kyla klausimas, jei vaikas nemato tėvų, kai jie geria, tai kas tuomet juo rūpinasi.

Pavyzdžiui, tėvai išleidžia vaiką pažaisti pas kaimynų vaikus. Atrodytų, viskas gerai, vaikui suteikiama autonomija. Tačiau, girtaudami tėvai gali prarasti laiko nuovoką ir nejučia leidžia žaisti ilgiau, nei įprastai. Tuo tarpu kitą kartą vaikas gali būti nubaustas dėl to, kad užsibuvo per ilgai pas draugus. Kitaip sakant, keičiasi taisyklės. Tai, kas galima arba negalima, priklauso nuo tėvų nuotaikos ir nuo to, ar jie svaiginasi.

Ko išmoks ir kokias išvadas padarys taip auklėjamas vaikas?

Kad vaikas susivoktų, kokia šiandieninė situacija namuose, jis turi išsiugdyti jautrumą, atpažinti tėvų būseną. Užaugę tokie vaikai ir lieka itin jautriais kitų emocijoms, o tuo tarpu savąsias linkę užslopinti.

Vaikai gali išmokti ir manipuliuoti. Šį sugebėjimą tėvai pastiprina, kai vėliau, jausdami kaltę, ima pataikauti vaikui.

Dar vaikai išmoksta slėpti nuo aplinkinių tai, kad tėvai geria. Vaikai pakankamai anksti supranta, kad tėvai slepiasi nuo jų, meluoja aplinkiniams, pasidaro išvadą, jog tai, kas slepiama, yra blogai. Jie jaučia gėdą dėl tėvų. Disfunkcinėse šeimose augantys vaikai, anot amerikiečių psichologės Janet Geringer Woititz, išmoksta trijų taisyklių: nejausk, netikėk, nekalbėk.

Kaip minėjau, sveikai vaiko emocinei raidai svarbu, kad tėvai pripažintų vaiko jausmus ir padėtų su jais susidoroti, patys išlaikydami pusiausvyrą.

Disfunkcinėse šeimose vaiko jausmai ignoruojami, ribos dažnai išnyksta, visi „užsikrečia“ vieni kitų jausmais, todėl vaikui reikšti savo jausmus yra pavojinga, nes tuomet bus dar sunkiau.

Dažnai užslopinti jausmai prasiveržia kitoje aplinkoje ir pasireiškia kaip elgesio problemos. Dėmesingi specialistai, dirbantys ugdymo įstaigoje, iš vaiko elgesio gali suprasti, kad namuose vyksta kažkas negatyvaus. Retai kada pedagogams pavyksta prakalbinti vaiką, nes suveikia taisyklė „nekalbėk“. Vaikas įsitikinęs, kad privalo išlikti lojalus savo tėvams, antraip tėvai gali nukentėti ir nustoti mylėti jį, pradėti kaltinti ir atstumti.

Kaip įsisavina vaikai taisyklę „nepasitikėk“? Vaikui augant šeimoje tėvai yra suaugusiųjų pasaulio modelis. Disfunkcinėse šeimose yra daug žadama, tačiau pažadai netesimi. Jų nesilaikymą stengiamasi pateisinti perkeliant kaltę vaikui. Taip vaikas išmoksta netikėti ir nepasitikėti ne tik tėvais, bet ir kitais žmonėmis.

Pavyzdžiui, pažadėjo tėtis vaikui, kad eisim į kiną. Pinigus pragėrė, nėra už ką nusivest į kiną, o vaikui sako: „Neisim, nes tu buvai negeras, susipešei mokykloje. Čia tau bausmė“.

Teko girdėti mamos pasiteisinimų: „Vaikai kalti, kad aš geriu, nes jie mane sunervina, jie neklauso, blogai elgiasi“.

Taigi didžiausią žalą vaiko raidai daro nesugebėjimas užtikrinti vaiko saugumo, stabilumo, auklėjimo nuoseklumo nebuvimas.

Kas daro didžiausią žalą girtaujančių tėvų auklėjamiems vaikams?

Tiek auklėjant vaikus, tiek šeimos gyvenime, didžiausią žalą daro ne konkretūs poelgiai ar tėvų padarytos klaidos, o šeimos emocinė atmosfera, tėvų nuostatos vaiko atžvilgiu, siekimas bet kokiu būdu išvengti atsakomybės, perkeliant tą atsakomybę vaikui. Kuo ilgiau ir atkakliau tėvai neigia piktnaudžiavimo alkoholiu problemas, tuo labiau traumuoja savo vaikus.

Neigdamas problemas nuo alkoholio priklausomas asmuo siekia visokiausiais būdais išvengti kaltės ir gėdos jausmo, kuris jo sutrikusiai psichikai sunkiai pakeliamas. Priklausomybė yra liga, kaip uraganas įtraukiantis į savo verpetą ištisas kartas.

Kas dar daro įtaką nuo alkoholio priklausomų žmonių šeimoje augančio vaiko asmenybės formavimuisi?

Vaikystėje kiekvienas iš mūsų nesąmoningai pasirenkam tam tikrus gyvenimo scenarijus. Nuo alkoholio priklausomų žmonių šeimoje vaikai, siekdami išlaikyti balansą šeimoje, prisiima tam tikrus vaidmenis. Sąveikos tarp šeimos narių dažniausiai būna nuspėjamos, o jų pagrindu formuojasi vaikų elgesio modeliai, kurie didelę įtaką daro ir suaugus vaikui. Jau mano minėta psichologė J. G. Woititz išskyrė šiuos vaikų, augančių disfunkcinėse šeimose, vaidmenis:

Šeimos didvyris. Prisiėmęs šį vaidmenį vaikas turi anksčiau suaugti. Juo dažniausiai tampa vyriausias vaikas šeimoje. Stresinėse situacijose jis prisiima atsakomybę už šeimą, jaunesniuosius brolius ir seseris, o kartais ir už tėvus. Visuomet elgiasi taip, kad kiti galėtų juo didžiuotis.  Jis siekia išlaikyti teigiamą šeimos įvaizdį visuomenėje. O tėvai juo prisidengia kaip skydu, sau prisiimdami nuopelnus dėl gerai išauklėto vaiko.

Linksmintojas. Tai – šeimos terapeutas ir mediatorius. Toks vaikas stresinėse situacijose dažnai pasitelkia humorą, geba pralinksminti ir taip sumažinti besikaupiančią įtampą. Dėl šios savybės negeriantis suaugęs šeimos narys neretai tokį vaiką pasitelkia kaip tarpininką konfliktinėse situacijose. Pavyzdžiui, siunčia parvesti neblaivų tėvą, paprašyti, kad duotų pinigų ir panašiai.

Nematomas vaikas. Jis laikosi nuošaly nuo šeimoje vykstančių procesų, stengiasi niekam neužkliūti, taip apsaugodamas save. Streso metu emociškai ar mintimis pabėga į fantazijų pasaulį.

Atpirkimo ožys. Elgiasi blogai tam, kad būtų pastebėtas. Jis priešiškas, linkęs į nusikalstamą, destruktyvų elgesį. Sukeldamas problemas, sutelkia šeimą paaukodamas save. Tuo pačiu suteikia galimybę tėvams išlieti savo susikaupusias emocijas ir sumažinti įtampą.

Ar yra rizika, kad vaikai, augantys girtaujančioje šeimoje, ims sekti tėvų pavyzdžiu?

Labai didelė tikimybė, kad nuo alkoholio priklausomų asmenų šeimose augantys vaikai patys turės problemų dėl priklausomybių arba tuoksis su į priklausomybes linkusiais asmenimis.

Tačiau įtaką tam daro ne tiek tėvų pavyzdys, kiek ankstyvosios patirtys, santykių šeimoje pobūdis, vaidmuo, kurį prisiėmė vaikas, emociniai sunkumai, su kuriais vaikas neišmoksta tvarkytis.

Kas padėtų girtuokliaujantiems tėvams pripažinti savo problemą – alkoholizmą?

Lengviau būtų pasakyti, kas nepadeda. Tikrai nepadeda moralizavimas, priekaištai, kaltinimai, gėdinimas, apeliavimas į tėvystės jausmus, pažadų reikalavimai, įpareigojimai.

Kuo daugiau nuo priklausomybės kenčiantis žmogus yra gėdijamas ar kaltinamas, tuo labiau jis ginasi, teisinasi, kaltina kitus. Pripažinti problemą tampa per daug skausminga, todėl tėvai ilgam užstringa neigime. Neretai, pripažinę problemą tiki, kad patys gali „susitvarkyti“, kontroliuoti girtavimą. Tačiau tai – iliuzija, nes būtent kontrolės praradimas yra vienas iš priklausomybės simptomų.

Manau, kad visų pirma turi pasikeisti visuomenės ir su šeimomis dirbančių specialistų požiūris į priklausomybę, kaip į ligą. Kai matau pagalbos šeimai plane parašyta: „Įpareigotas nevartoti alkoholio“, suprantu, kad pirmiausia turime šviesti specialistus, dirbančius su krizę patiriančiomis šeimomis.

Vienas metodų, skatinančių pokyčius, galinčių padėti tokioms šeimoms, yra motyvuojantis pokalbis.

Tėvams, bijantiems pripažinti savo silpnybes ir atsiverti vaikams, noriu pasakyti, kad vaikams nereikia idealių tėvų, o pripažindami savo klaidas ir atsiprašydami už jas, atsakomybės mokome ir savo atžalas.

Svarbiausias dalykas, ką tėvai galėtų padaryti dėl savo vaiko, tai pasakyti, kad tu nesi kaltas dėl to, kad mes turim bėdų.

Kaip būtų galima padėti vaikams, augantiems alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų šeimose?

Sveikai funkcionuojančiose šeimose paprastai tėvai pasirūpina, kad jų vaikai, susidūrę su emociniais ar elgesio sunkumais, gautų pagalbą. Deja, alkoholiu piktnaudžiaujantys tėvai pagalbos neieško ne tik sau, bet ir vaikams. Todėl labai svarbus kitų suaugusiųjų, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi vaikais, atidumas.

Dėl šeimoje įsisavintų taisyklių „nejausk“, „nekalbėk“ ir „netikėk“ vaikams gali prireikti daugiau laiko, kad imtų pasitikėti suaugusiuoju. Labai didelę pagalbą vaikui gali suteikti suaugęs, kuriuo vaikas ima pasitikėti. Galbūt tai mokytojas, auklėtojas, treneris, socialinis darbuotojas, kuris sugeba suprasti, kas slypi už vaiko elgesio. Labai svarbu ne tik pavienių tokiems vaikams pasišventusių žmonių, bet ir ugdymo, socialinių įstaigų pozicija ir pasirengimas teikti tiek socialinę, tiek psichologinę pagalbą. Kai kuriose įstaigose yra įgyvendinama programa „Linas“, skirta padėti vaikams, kurių tėvai turi priklausomybių. Didžiuosiuose miestuose veikia priklausomybių turinčių paauglių tarpusavio pagalbos grupės Al-Ateen.