Alytaus miesto teatras prieš vasaros atostogas kviečia žiūrovus į premjerą. Atviras, jautrus ir intymus spektaklis SEEN, kalbantis apie kūno kultą visuomenėje ir iš to kylančias problemas. Premjera - birželio 21 dieną.

 

Spektaklio jaunimui režisierę Andrą Kavaliauskaitę kalbina Vida Grišmanauskienė.

 

Alytaus miesto teatras kaskart vis plačiau atveria duris jaunam žiūrovui. Šiandien teatras prabyla aktualia kalba, domisi šalia esančiu žmogumi, jo problemomis, prisiliečia prie socialinių stigmų. Jūs esate labai produktyvi režisierė, per sezoną sukurianti po keletą spektaklių vaikams ir jaunimui. Prieš Kalėdas pradžiuginote mažuosius spektakliu „Mažasis princas“, pagal A.de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupér), dabar kviečiate jaunimą į naują spektaklį „Seen“, kalbantį itin jautriomis, dažnai slepiamomis temomis, valgymo sutrikimus. Kodėl renkatės tokią auditoriją, ji nėra „lengva“?

 

Yra tokių klausimų, kurių atsakymus gali justi, tačiau žodžiai neturi galios tą pojūtį nupasakoti. Kai manęs paklausia, kodėl kuriu vaikams ar paaugliams, visad suvirpu. Visai neseniai vienas mano kolega paklausė: Andra, kiek tau metų? Atsakiau: trisdešimt vieneri. Tuomet jis kirto: tai va. Tu jau esi tokio amžiaus, kuomet turi kalbėti rimtomis temomis. Turi kalbėti Ibsenu, Čechovu – klasikiniais stipriais kūriniais. Tai ką darai dabar yra nulinuko lygis.

 

Tuo metu tepaklausiau, jums nemeilės sau tema yra niekinė? Valgymo sutrikimai, nuo kurių miršta žmonės, yra nulinė tema?“ Tuomet sekė atsakymas: „kas čia per tema? Svoris? Na, ir ką? Aš niekada negalvojau, kiek sveriu, kaip atrodau. Gyvenimo problema – kilogramai?“ Atsidusau: aš žiūriu plačiau. Ir savo tema kalbu ne tik apie save, o apie Mus. Nesusilaikęs kirto dar: kodėl kuri vaikams? Atsakiau: nes man rūpi. Jis: Tu ką vaikų turi? (Nors puikiai žinojo, kad esu patyrusi persileidimą ir vaikų tema man apskritai labai jautri.) Nesulaikiau nuostabos ir pažėriau klausimus: vaikų kultūrinis išprusimas turi rūpėti tik juos auginantiems? Kurti vaikams turi tik pagimdžiusios ir auginantys vaikus, nes jiems tai aktualu? Absurdas.

 

Tą naktį grįžusi namo ilgai negalėjau užmigti. Buvo skaudu. Bet ryte nubudusi nusiprausiau, pasižiūrėjau į veidrodį ir pasakiau sau: „Andra, štai kodėl tu kuri vaikams ir paaugliams! Nes tau TOS temos nėra nulinės. Nes tau apskritai nėra nulinių temų, jei dėl jų kam nors skauda“.

 

Bulimija, anoreksija, šiandien labiausiai kamuoja paaugles merginas, tačiau šios  ligos apima ir vaikinus. Specialistai teigia, jog tai trečia pagal dažnumą tarp paauglių pasitaikanti lėtinė liga. Kodėl apie tai kalbate, tai tarsi vaikščiojimas peilio ašmenimis?

 

Visas spektaklio kūrybinis procesas tarsi vaikščiojimas ant lyno. Ir tai man labai patinka. Seniai laukiau tokio proceso. Jame daug vidinių iššūkių. Šis spektaklis - muzikos, judesio, mados ir teatro sintezė. Net nežinau, ar tai spektaklis. Bet ir ne koncertas. Todėl ir pavadinome vlogo kūrimu gyvai. Tai veikiau atviras, nuogas pokalbis. Jame pagrindinė užduotis – nevaidinti. Nekurti personažo, nes Ūla (pagrindinė herojė) yra kiekviena iš mūsų. Ir tokių Ūlų vien Lietuvoje šimtai tūkstančių. Ar įmanoma vienoje prakalbti tais tūkstančiais? Atsakymą rasime kartu.

 

 

 

Ar spektaklio pavadinimas „Seen“ pasirinktas siekiant sukurti ryšį su jaunais, socialiniuose tinkluose „gyvenančiais“ žmonėmis?

 

Jokiu būdu. „Seen“ - kiekvienam, besinaudojančiam facebook paskyra atpažįstamas žodis. Jis liudija, kad tavo išsiųsta žinutė buvo perskaityta, tačiau į ją nesureaguota. Paauglių žodžiais tariant „praignoruota“. Neretai atviriausius pasakojimus vienas kitam draugai išrašo naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis. Dažnas pirmąjį  myliu išsiunčia žinute ar garso įrašu. Arba vienas iš draugų atvirai papasakoja, kad jaučiasi blogai ir norėtų pasikalbėti, tačiau vietoje nuoširdaus kvietimo susitikti pamato seen. Ir tuomet tas seen būna labai nelaukiamas ir itin skaudus. Jis tolygus išdavystei. Antausiui. Jis priverčia vaizduotę kurti įvairiausius ignoravimo scenarijus, žinoma, retai atitinkančius tikrovę.

 

Seen vyksta ne tik virtualioje aplinkoje. Pakanka pasižiūrėti į gatvėje vykstančius eksperimentus. Pro gulintį žmogų neretas praeina net nežvilgtelėdamas ir tai yra seen tik jau realiame gyvenime. Kartais vienas „Seen“ gali būti lemiamas. O tada išgirstame „kaip aš nepastebėjau? Aš maniau, kad tik juokavo. Aš nesitikėjau, kad tai rimta. Neatsakiau, nes skubėjau, nemaniau, kad viskas taip pasisuks“.

 

Nūdiena - laikas, kai kalbėti apie jausmus gėda, o išsipasakojimas tesulaukia seen. Noriu tikėti, kad rytojus - laikas, kuomet kalbėti apie jausmus bus ne gėda, o atvirumas sulauks apkabinimo bei nuoširdaus pokalbio. Kad ir emoji kalba. Svarbiausia - sureaguoti į tą, kuriam tą akimirką esi reikalingas.

 

Sugrįžkime prie spektaklio temos. Specialistai tvirtina, valgymo sutrikimų rodiklius apskaičiuoti sunku, nes liga paprastai yra slepiama ir ne visada pastebima, o visuomenėje gajūs pažadai „sulieknėsi ir viskas bus gerai“, žmogaus laimingu nepadaro. Praraja gilėja.

Valgymo sutrikimai, kūno kultas, kito formuojama nuomonė ir kritikcizmas (mūsų komandos žodis) – temos, į kurias nūdienoje noromis nenoromis atsimušame beveik kiekvieną dieną. Kartais pastebime, sureaguojame, o kartais tarsi paliekame seen ir praeiname. Daug kas mano, kad anoreksija bei bulimija tik moterų liga. Ir tai yra klaida. Tyrimai rodo, kad ir vyrai pakliūva į šių ligų spąstus. Skeptikai sako: tai tinginių liga. Ir kala prie sienos kiekvieną, kuris nebeturi jėgų gyventi. Viešai peikia, į akis kartais dar stipriau rėkia: pažiūrėk, atrodai, kaip giltinė. Tai nenormalu.

 

Norisi, atkreipti abiejų pusių dėmesį. Tiek tų, kurie jau viliojami kūno kulto ir jau įkliuvę - kad yra ne vieni ir įmanoma iš to išeiti bei gyventi kokybišką gyvenimą. Tiek tų, kurie mano, kad pasakytas „gal užtenka šiam vakarui, nebevalgyk“, ar  nevykęs senelio juokas „tuoj pro duris netilpsi“, ar „oho, kokios šlaunys, bus už ko vyrui pačiupinėt“, ar „sveiko žmogaus turi būti daug“, gali palikti didelį randą ir atverti duris į ilgą ir sunkią kelionę, kurios galutinė stotelė, duokDie, ligoninė, blogiausiu atveju – mirtis. Žinau, bus tokių, kurie nusijuoks, nes, anot jų, žodis negali prišaukti mirties. Deja, gali. Mūsų visuomenė praranda empatiją. Skaudu matyti, kiek yra savimi nepasitikinčių moterų, protingų, bet be galo savimi nepasitikinčių. Jos sako „numesiu dar penkis kilogramus ir tada jau galėsiu eiti į paplūdimį“ arba „dar trys kilogramai ir jau galėsiu pasidovanoti sau fotosesiją, užfiksuoti savo jaunystę“, arba „dar metai ir jau galėsiu ieškoti antros pusės, gal tuomet kūnas jau bus gražesnis ir kas nors atkreips dėmesį“. Ar tai ne baugu? Dar baugiau, kai skambūs žodžiai gražus, tobulas, lyderis apkabinėti standartais, į kuriuos neįtelpantys, išstumiami į užribį. Ar jums nebaugu, kai trylikametės pietaudamos kavinėje, kalbasi:

• Ne, aš šiandien „ant dietos“.
• Kiek bandysi numest?
• Pradžiai šešis. Paskui matysiu.
• Šaunuolė, aš tai neprisiverčiu.
• Labai paprasta. Geri vandenį ir nebenori ryt. (Tyla) Geriau jau būsiu anoreksikė, nei stora kiaulė.

 

Drąsiai ir atsakingai sakau, teatras privalo kalbėti apie tai. Suprantu, kad Dostojevskio „Broliai Karomazovai“ ar „Idiotas“ - ne „Seen“. Bet kuris  iš jų šią akimirką svarbesnis paaugliui? Jeigu kas nors kuria Brolius, tuomet aš kuriu SEEN. Kuris iš jų blogesnis? Nė vienas.

 

Mūsų visuomenė greita smerkti ir tyčiotis, tai parodė ir Eurovizijos konkursas. O kokią žinutę neša šis spektaklis?

 

Vienas sarkastiškas juokas ar ne vietoje ir ne laiku pasakytas žodis arba veiksmas kitam gali būti esminis. Šia tema gyvenu jau du metus. Nuo minties atsiradimo, dokumentinės ir literatūrinės medžiagos rinkimo, vėliau kūrinio rašymo pradėjau atidžiau stebėti visuomenę. Tarsi iš akių ir ausų buvo ištraukti kamščiai ir temos bei potemės pačios ateidavo iš aplinkos. Vieno vakarėlio metu (jau buvo naktis) valgiau prancūziško batono riekę. Prie manęs priėjo kolega, ją iš mano rankos ištraukė, suminkė likusį gabaliuką į rutulį ir, nunešęs prie šiukšlių dėžės, jį išmetė. Priėjo prie vaisių lėkštės ir paėmęs vynuogę, man ją įdėjo į delną vietoje prancūziško gardėsio. Tą naktį man jis išties buvo skanus ir, lyg tyčia, tą dieną tai buvo vienintelis mano maistas. Pasijutau nemaloniai. Po kelių dienų kolegai pasakiau: „žinote, jeigu taip būtumėte padaręs merginai, kuri serga valgymo sutrikimais, jūs neįsivaizduojate, kokios žalos galėtų padaryti toks veiksmas. Suprantu, kad rūpinatės mano talija, bet ja leiskite pasirūpinti man pačiai. Ačiū“. 

 

Esate „Seen“ spektaklio režisierė ir aktorė. Kodėl pasirinkote monospektaklio žanrą?

 

Nes tai pokalbis, kurio autore galiu būti pati. Tam nereikia režisieriaus akies. Tam nereikia stipriausio aktorinio meistriškumo. Tam reikia žmogaus, kuris puikiai žino, ką nori pasakyti ir apie ką kalba. Noriu pabrėžti, kad šiame kūrinyje didžiausią svorį turi ne režisieriaus akis, o kompozitorius (sukurtas beveik muzikinis albumas), choreografai, vaizdo operatorius ir dramaturgija. Aš tik įrankis viskam sutekėti į visumą.

 

Ar teko bendrauti su žmonėmis, susidūrusiais su valgymo sutrikimų problemomis?

 

Žinoma.

 

Ar kurdama spektaklį susidūrėte su iššūkiais?

 

O taip! Su manimi nėra lengva ne tik kitiems, bet ir man pačiai. Žiemą patyriau didžiulius likimo smūgius, milžinišką chaosą ir griūtį, kuri atnešė begalinį nepasitikėjimą savimi. Kaip žmogumi. Kaip moterimi. Antrasis kaip buvo sunkiausias. Norėjau atsisakyti visų projektų. Norėjau įsisukti į patalus, užmigti ir miegoti, kol miegas taps namais visam laikui. Skamba poetiškai, bet poezijos tame nė lašo. Baisios tos akimirkos, kai dėl visko kaltini save, lygini save su šimtais kitų, kai nekenti kiekvienos savo kūno dalies, nematai savęs, kaip visumos, o skirstai, dėlioji, kritikuoji. Kai kiekvienas neigiamas žodis pasilieka kaip randas, didėja ir galiausiai tampa tiksinčia bomba. Kai jautiesi bloga, niekinga, negraži. Kai bėgi gelbėti kito, pats vos pastovėdamas ant kojų, kai leki tarsi ant puspirščių iš paskutinių stiprybės likučių, o gauni antausį. Galiausiai tai tampa nepakeliama. Tačiau atėjo rytas, kai nubudau ir padėkojau, kad esu viena. Kad atsimerkiu ir... taip ramu.

 

Vėl pradėjau uosti gyvenimą. Pradėjau mylėti save. Savo gebėjimus. Atsidavimą, meilę kitiems. Vėl pradėjau tikėti, kad galiu. Galiu judėti. Dainuoti. Rašyti. Kalbėtis ir kalbėti. Susipažinti, pažinti. Galiu nebebijoti eiti į baseiną su maudymosi kostiumėliu. Galiu sau leisti išeiti pasivaikščioti be makiažo. Pradėjau tikėti, kad galiu mylėti ir kad esu verta meilės. Ir dar pažadas, kad niekam nebeleisiu naudotis manimi. Tai toks nuostabus jausmas!

 

„Seen“ atnešė pažinties etapą su pačia savimi, nes didžiausias iššūkis sau buvau aš pati... Ir tebesu.

 

Mes slepiamės ir slepiam kai sunku. Vaidinam didvyrius ir stipruolius, leisdami tuo patikėti kitiems. Kartais geriau pripažinti, kad reikia pagalbos, nei vaidinti didvyrį ir slėptis pataluos. Aš prieš tokias slėpynes. Aš už gebėjimą padėti. Ne tik sau, bet ir kitam.

 

Gyvenime labai daug vaidybos. Gal dėl to šįkart su kūrybine grupe pasirinkome kelią net teatre kalbėti ne teatrine (standartine) kalba. Juk dažnas sutiks, kad gyvenime teatro žymiai daugiau, nei scenoje.

 

 

Vizualinė spektaklio informacija taip pat labai išraiškinga, nuotraukos, grimas, kostiumai, muzika. Spektaklio sukūrimą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Pristatykite kūrybinę komandą.

 

Kai kalbu apie kūrybinę komandą, iškart kyla pasididžiavimo jausmas. Kompozitorė -  Elena Neniškytė, choreografės – Saida Saldukaitė ir Guoda Dinsmonaitė, gestų kalbos vertėja (tylos teatro atstovė)  Anželika Teresė, afišos dailininkė Karolina Jarmalytė, dalomosios medžiagos komiksų - atvirukų dailininkė Olia Grinko, afišos dizaino autorė Justina (JUKO), video operatorius Alius Mikelionis, šukuosenų meistrė Dovilė Zubrickienė (grožio studija „Anna“), grimo meistrė Karolina Venciūtė, fotografas Povilas Jarmala.

 

Noriu padėkoti miesto žmonėms, kurie sužinoję, kad filmavimui reikia nestandartinių daiktų su malonumu mums pagelbėjo. Ačiū „Sendaikčių kampelio“ direktoriui Vaidotui Krunglevičiui, UAB „Vyteksta“, padovanojusiai automobilių veidrodėlius, Alytaus rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui Gediminui Krasauskui už medicinines svarstykles bei Alytaus regiono Atliekų tvarkymo centro direktoriui Algirdui Reipui, kuris pasirūpino filmavimo rekvizitu – vonia.

 

Apima nuostabus jausmas, kai bendruomenės nariai sukrunta ir padeda ieškoti kokio nors sunkiai aptinkamo daikto. Štai vieną rytą, kuriant ,,Mažąjį princą“, už nugaros išgirdau klausimą „gal reikia metalo?“ ir supratau, kad tai neabejotini mainai.

 

Matyt, jau kaip reikiant įleidžiu šaknis į Alytų, jeigu miestelėnai žino, ko man reikia (nusijuokia).

 

Spektaklis bus rodomas birželio 14 ir 21 dienomis. Į pirmuosius itin jautrius, intymius susitikimus kviečiamos paauglės merginos ir moterys, kurias valgymų sutrikimai paliečia dažniau nei vaikinus. Vėliau auditorija plėsis. Ar naująjį teatro sezoną šis spektaklis taip pat bus rodomas?

 

Pagrindinis mūsų, kūrėjų, tikslas, kad šis spektaklis apkeliautų visą Lietuvą. Gal net pavyks iš realių merginų, moterų istorijų sukurti žurnalą „Seen“. Po metų galėsime pakalbėti, ar tai tampa realybe ir ar tai reikalinga ne tik mums, bet ir žiūrovui. Taip pat noriu sukurti „Seen“ vaikinams. Kad vieną spektaklį stebėtų merginos, o tuo pačiu metu kitoje erdvėje, spektaklį stebėtų vaikinai. Bet čia tolimesni ateities planai.

 

Beje, džiaugiuosi, kad žiūrovai ne tik dalyvaus spektaklio procese, bet ir išsineš tai, kas gali padėti žengti žingsnį sprendžiant problemas. Draugystė su įmone „Garsų pasaulis“ leis žiūrovams padovanoti komiksus – atvirukus su naudinga informacija ir kontaktais. (Andra Kavaliauskaitė - nuotr. apačioje).