Populiariausia praėjusių metų lietuvių grožinės literatūros rašytoja pripažinta alytiškė Irena Buivydaitė niekada nerašo apie realius įvykius. Jos knygose – viskas išgalvota, nors daugelis vis tiek ieško knygos herojų atitikmens realybėje. 

„Neįmanoma aprašyti realaus gyvenimo. Nes žmogus visuomet papasakos tik išorę, dalį tiesos“ – įsitikinusi I. Buivydaitė.

Asociacija LATGA, pagal knygų panaudos bibliotekose rodiklius, pripažino alytiškę populiariausia 2013 m. lietuvių grožinės literatūros rašytoja. Toks įvertinimas moteriai nebuvo netikėtas. Ji ilgą laiką užimdavo antrą vietą, o šį kartą pasiekė aukščiausią poziciją.

Ponia Irena, ar Alytuje skaitytojai noriai skaito Jūsų knygas?

Bibliotekose sako, kad kai kurių knygų laukia eilės žmonių.

Sugrįžkime prie laikų, kai tik pradėjote rašyti. Ar nuo pat mažens buvote kūrybiška asmenybė?

Kūrybiška gal ir buvau, bet rašyti nerašiau. Man netgi mokykloje literatūros mokytoja sakė: tu, Buivydaite, laisvomis temomis nerašyk. Vaikystėje mano galvoje šmėžavo įvairiausios išgalvotos istorijos, jų veikėjai. Tada herojės buvo mažos mergaitės, kurios vėliau užaugo ir tapo moterimis.

Kas turėjo nutikti, kad žmogus, kuriam nelabai sekėsi literatūra, vieną dieną tampa rašytoju ir visus nustebina?

Viskas prasidėjo nuo lažybų. Kalbėjausi su giminaitėmis, jos paminėjo tuo laiku populiarų rašytoją Antaną Drilingą. Pasakiau, kad parašyčiau taip pat. Jos pradėjo juoktis, o aš galvojau: jūs juokitės, o parašysiu. Ir parašiau. Rašyti patiko, taigi rašiau toliau.

Didžioji dauguma Jūsų knygų skaitytojų – moterys. Kaip manote, ką jos atranda kūriniuose?

Turiu ir kelis gerbėjus vyrus. Moteris traukia tai, kad aš rašau apie moterų gyvenimą. Ne apie pasakas, bet apie tikrą kasdienybę: moterų svajones, šeimas, vaikus, santykius su vyrais, meilužiais. Man atrodo, kad kiekviena gali rasti kažką iš savo gyvenimo. Kai tik pradėjau rašyti, mano knygas priskyrė meilės romanų žanrui, nes kaip tik tada jie užplūdo Lietuvą.

Nemanau, kad toks klasifikavimas teisingas. Dabar yra atsiradęs angliškas terminas „chick lit“, kuriam net nėra lietuviško atitikmens. „Chic lit“ – literatūra moterims. Būtent tai aš ir rašau. Tačiau Lietuvoje toks žanras priskiriamas populiariajai literatūrai, kuriai priklauso ir meilės romanai, ir detektyvai. Meilės romanai turi klišę: iš pradžių vienas kito labai nekenčia, paskui  pamilsta ir galų gale – vestuvės. Mano knygose nėra vienodos schemos.

Ar nekilo mintis pabandyti rašyti kitą žanrą? Gal detektyvą?

Aš detektyvo neparašyčiau. Ten reikia visus įvykius išdėstyti taip, kad niekas nieko neįtartų. Įprastai rašytojai visą gyvenimą lieka artimi vienam žanrui.

Kokios yra Jūsų knygų herojės, kas jas vienija?

Mano veikėjos yra tokios, kaip aš. Jos ne feministės –  jos moteriškos: nori šeimos, vaikų, gražių namų. Pagrindinės herojės atitinka mano idealus, požiūrį, bet yra ir plėšrių, kurioms svarbu susikurti tik materialinę gerovę, o meilė nėra svarbi. Aš nemanau, kad yra vien teigiami ar vien neigiami veikėjai. Mano herojai  taip pat pridaro visokių dalykų, būna neteisūs. Žmonės negali būti vienodais.

Ar rašydama klausiate namiškių patarimų, skaitote jiems ištraukas?

Ne. Aš net rankraščius duodavau spausdinti studentei, neutraliam žmogui. Namiškiai pamato tik galutinį variantą. Anksčiau vyras spausdindavo, tai sakydavo, kad taip nebūna, taip nelogiška, o aš atsakydavau: gal vyrui nelogiška, o moteriai logiška.

Tikriausiai rašydama labai susigyvenate su veikėjais, pradedate gyventi jų pasaulyje. Ar nebūna gaila su jais atsisveikinti, kada jau užbaigiate knygą?

Taip, būna. Kartais parašius sugalvoju dar vieną sceną, kurią tenka įtraukti jau į kitą knygą. Kai pamatau savo knygą knygyne, galvoju, negi aš čia parašiau, negali būti. Atrodo, tarsi vaiką iš namų išleidau.

O kai dar atsiranda minčių, kai pamirštate kažką įtraukti, ar nemąstote apie antrąją knygos dalį?

Man atrodo visi tie pratęsimai yra nevykę. Labai lauki ir paskui labai nusivili. Vienintelis kartas, kai aš pasigailėjau atidavusi rankraštį, buvo „Ironiški stebuklai“. Aš jį labai greitai užbaigiau, gal terminai spaudė. Ir kai paskui sužinojau, kad knygą perleis, apsidžiaugiau, nes turėjau šiek tiek kitokią pabaigą.

Kaip vyksta leidybinis procesas? Rašytojai turbūt jautriai reaguoja, jeigu redaktorius nori ką nors išmesti ar pataisyti?

Su skyryba – tiek to. Bet jeigu nori žodį perrašyti visiškai kitaip, tai tuomet sakau: jei jūs norite rašyti, tai imkite ir rašykite. Aš turiu labai gerą redaktorę. Ji redagavo visus mano romanus. Bet yra tokių, kurie praktiškai perrašo tekstą.

Išleidus knygą sulaukiate įvairių komentarų. Kaip reaguojate į neigiamus?

Jeigu komentuoja žmogus, kuris nėra skaitęs, tai jo nuomonė nepagrįsta. Žmogus nesirinks skaityti žanro, kurio nemėgsta. Aš pripažįstu daugelį rimtų rašytojų, bet aš jų negaliu skaityti nuolat. „Stiprūs“ kūriniai dažniausiai turi nelaimingą pabaigą. Juos skaitydamas daug galvoji, giliniesi, bet galiausiai lieki su bloga nuotaika. Kadangi gyvenimas yra labai sudėtingas, žmonės nebenori visada skaityti rimtų knygų – todėl populiarioji literatūra yra tokia populiari. Kritikams pastaroji išvis neegzistuoja, jiems tai kažkas baisaus. Bet juk rašome ne kritikams. Kaip žmogus nenori kiekvieną dieną valgyti to paties patiekalo, taip ir nenori visada skaityti tokių pat knygų.

Papasakokite apie save. Kartais sakoma, kad menininkai šiek tiek atitrūkę nuo realybės. Ar Jūs viena iš jų?

Aš labai tvirtai stoviu ant žemės. Esu kartu ir romantikė, ir realistė. Šeimoje, gyvenime aš esu labai praktiška.

Esate anglų kalbos dėstytoja, vertėja. Kodėl nepasirinkote kūrybiškesnės profesijos?

Dėstymas taip pat yra kūryba. Tai yra savotiškas menas. Kai studijavau, visą laiką sakiau, kad aš noriu mokyti tuos, kurie nori mokytis, noriu dėstyti studentams, versti grožinę literatūrą. Ir tai išsipildė.

Ar galima išmokti rašyti neturint tam talento?

Dar seniai seniai vienas mano pažįstamas  kaltino žmoną, kam ji neleido jam studijuoti Maksimo Gorkio literatūros institute Maskvoje. Jeigu būtų leidusi, tai jis dabar būtų rašytoju. Man buvo labai juokinga. Galvoju, jeigu tikrai turi, ką pasakyti, tai sėsk ir rašyk. Jei tau duota, tai duota.

Šiuo metu I. Buivydaitė brandina mintis kitai knygai. Be rašymo dar labai mėgsta keliauti. Kolekcionuoja nedidelius suvenyrus iš visų pasaulio šalių, kuriose teko lankytis. Kiekvienas jų atspindi tos šalie kultūrą.

Alytusplius.lt skaitytojoms rašytoja linki: „Linkiu, kad jų gyvenime būtų daug mažų stebuklų. Kai įsisukame į kasdienybę, atrodo, norime kažko labai didingo. Bet jeigu mes apsidairytumėme, pamatytumėme, kad tų stebuklų yra labai daug. Tiesiog kartais kas nors ima ir netikėtai padovanoja gėlę ar paprasčiausiai žmogus nusišypso – ir gera nuotaika garantuota. Tokių stebuklų gyvenime yra daug, mums tik reikia juos pastebėti. Gyvenimas yra gražus. Esu optimistė, nemėgstu skųstis ir noriu, kad mūsų gyvenime būtų daugiau optimizmo“.