Žuvinto pelkės pakraštyje penktadienį jau garsiai klykavo pirma guvi pempė. Tai pati ankstyviausia pavasarinio parskridimo registracija pirmajame šalies gamtos rezervate per visą daugiau nei pusės šimto metų stebėjimų laikotarpį.

Matyt, nutarusi aplenkti artėjančios šilumos bangą, pempė nustebo radusi dar šiek tiek sniego. Kaip tyčia, Žuvinto apylinkėse iš vakaro pasnigta, nors tai tik menka plutelė, kurios per savaitgalį visiškai neliks. Pievose įšalas neišėjęs, bet gerokai atitirpusioje žemėje pempė kaip nors prasimanys maisto. Lengvas šaltukas naktimis to paukščio labai negąsdina. Iki šiol ankstyviausia pempių parskridimo data laikėme 1989 metų vasario 7 d., pirmoje vasario pusėje pempės registruotos ir 1990 bei 2001 metais.

Jau kuris laikas nebestebina pavasariška aplinka: apsiskraidė bitės, sprogsta karklų, alyvų pumpurai. Trūko tik grįžtančių paukščių. Bet ir jie parskrenda į Žuvintą. Pirmas dirvinis vieversys stebėtas pavojingai anksti, dar sausio 10 d. Sausio pabaigoje virš ežero jau girgsėjo pirmos pavienės pilkosios, želmeninės žąsys, klykavo gulbės giesmininkės. Dabar ežero pakrančių pievose jau ganosi kelios čia perėti parskridusių žąsų poros.

Galime džiaugtis pavasariniais reiškiniais prieš Užgavėnes, tačiau mūsų gamta yra geriau prisitaikiusi prie kitokio ritmo. Tai, kad neliko sniego, sparčiai tirpsta ledas reiškia, jog nebus ir pavasario potvynio Dzūkijos ežeruose, vanduo neužlies pievų pakrantėse, taigi ir pačių svarbiausių lydekų, varlių nerštaviečių, vietų, kur glaudžiasi ir randa maisto pirmi parlėkę vandens paukščiai. Dar svarbiau, kad vargu ar atsistatys ežeruose pelkėse nenormaliai nukritęs vandens lygis.

Žinoma, pirmai į Žuvintą parlėkusiai pempei tolimos perspektyvos nerūpi. Svarbu, kad šios pavasariškai šiltos dienos leis saugiai išbūti mūsų šalyje, o gal net sulaukti tikrojo pavasario.