„Man dabar labai gerai gyventi“, - vos pravėrusi savo namų Alytaus rajone duris, gera nuotaika spinduliuoja 86 metų Anelė Mikalauskienė. Pas ją atvedė noras iš arti pamatyti moters sukurtus piešinius, reikalaujančius didelės kantrybės ir kruopštumo. Ne mažiau nustebino moters jaunatviškumas ir energija.

Kūrinius netikėtai aptiko sūnus

Svečiuojantis pas optimizmo nestojančią Anelę jos namuose Simno mieste net truputį gėda pasidarė, kad mes, būdami jauni, taip dažnai dėl visko skundžiamės. A. Mikalauskienė – priešingai: moka viskuo pasidžiaugti.

„Kiekvieną dieną darau, ką noriu: skaitau, rašau, piešiu, kartais einu į kultūrinius renginius. O galiu tiesiog ir nieko nedaryti. Nerūpi jokie reikalai, planai. Vaikai, anūkai, proanūkiai aplanko, skambina kasdien. Man gerai, tik kad to gyvenimo nežinau, kiek liko“, - ruošdama arbatą šypsodamasi kalbėjo A. Mikalauskienė, leidusi pasigrožėti pluoštu jos originalių piešinių.

Vieni jų piešti ant juodo popieriaus baltu rašalu, kiti – ant balto popieriaus juodu rašalu. Visuose piešiniuose – gamtos motyvai. O įdomiausia tai, kad kiekviename piešinyje labai daug mažyčių taškelių, kurie tarsi sukuria foną ir suteikia savitumo. Kiek kantrybės reikia, kad juos visus taip ištaškuotum!

„Joks čia menas, nieko neįprasto, bet man jie patinka“, - kuklinosi A. Mikalauskienė, savo darbų niekam per daug nerodžiusi.

Jos piešiniais savo socialinio tinklo paskyroje pasidalino sūnus, buvęs Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, kuriam netikėtai aptikti motinos kūrinai buvo didžiulė staigmena. „Net pats negalėjau patikėti, kad tai mamos darbai“, - prisipažino V. Mikalauskas.

Jo paskelbtos mamos kūrinių nuotraukos sulaukė didžiulio susidomėjimo ir klausimų: kokia technika darbai atlikti. Iš pirmo žvilgsnio jie labiau priminė plonyčius nėrinius.

„Ak, klius tam mano sūnui. Aš niekam savo piešinių nerodydavau, bet kažkaip atsitiktinai ėmė juos ir surado“, - juokėsi moteris.

Piešiniai – būdas atsipalaiduoti

A. Mikalauskienė tiksliai neprisimena, kada tiksliai pradėjo kurti unikalius piešinius. Tą pradėjo daryti jau būdama pensininke. Pirmąjį taškeliais išmargintą piešinį ji padovanojo pažįstamai mokytojai. Taip ir „įsivažiavo“. Dar keli darbai yra nukeliavę net į Ameriką, juos išsivežė buvusi Anelės bendradarbė.

„Dabar trys piešiniai yra palikti seselei, kuri man ateina suleisti vaistų. Ji pati išsirinko, kurių nori. Jei tik žmonėms patinka, tegul ima. O man piešimas šiuo metu savotiškas būdas atsipalaiduoti. Pabaigiu buities darbus, prisėdu, pradedu piešti ir nežinau, kaip bendras vaizdas pabaigoje atrodys. Tačiau jame būtinai bus gamtos motyvai“, - pasakojo A. Mikalauskienė, prisipažinusi, kad yra gamtos vaikas.

Anelei nuo mažens patiko laukai, gėlynai, medžiai, pievos, ji bėgdavo žiūrėti, kokie paukšteliai lizdeliuose gyvena.

Buvusius mokinius vadina „aukso gabaliukais“

Galbūt tokia lyriška prigimtis ir lėmė, kad A. Mikalauskienė tapo lietuvių kalbos mokytoja. Tai buvo jos svajonių profesija. Dar būdama mažytė, ji mokydavo lėles, o paskui, jau eidama į mokyklą, žavėdavosi pasitempusiomis, išmintingomis mokytojomis.

„Dar ir dabar prisimenu savo auklėtoją, kurią turėjau septintoje klasėje. Ji mokė geografijos. Buvo tokia graži, protinga moteris, tiek daug papasakodavo. Klausydavau ir galvodavau, kad ir pati norėčiau tokia būti“, - prisiminimais dalinosi Alytaus rajono gyventoja.

Jos svajonė išsipildė – beveik 50 gyvenimo metų A. Mikalauskienė atidavė pedagoginiam darbui. Mokė lietuvių kalbos. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad ir dailės mokytoja teko dirbti.

Moteris ne tik mokytojavo, bet mokykloms ir vadovavo. Direktore buvo Santaikoje veikusioje mokykloje, vėliau vadovavo savo gimtajame Simne įsikūrusiai ugdymo įstaigai, dabartinei Simno gimnazijai.

Visus savo mokytus vaikus Anelė vadina „aukso gabaliukais“. „Nė vienas piktų kėslų mokytojų atžvilgiu neturėdavo ir į akis jų visaip nevadindavo. O dabar mokytojai gauna visko. Išgirdusi kai kurias istorijas, stebiuosi“, - sakė A. Mikalauskienė, su mokykla atsisveikinusi prieš 16 metų, sulaukusi septyniasdešimties.  

Moteris teigia, kad jau buvo pats laikas. Ir darbus ji baigė be jokios širdgėlos, kolegų buvo gražiai išlydėta. „Buvo pats laikas išeiti“, - sako siminiškė. Tačiau ji iki šiol mokyklai  vis dar jaučia nostalgiją. Ypač tada, kai vyksta Rugsėjo 1-osios, Paskutinio skambučio šventės.  

Tačiau ir dabar A. Mikalauskienė rankų sudėjusi nesėdi. Vasarą prie namų augina daržoves, žiemą piešia, skaito ir visada labai laukia atvykstančių artimųjų. Nors ir yra sulaukusi jų kvietimų persikraustyti gyventi pas juos, moteris palikti savo namų bent jau kol kas neketina.

„Kol sveikata leidžia, man čia geriausia. Simne augau, mokiausi, dirbau. Tiek prisiminimų, tiek metų prabėgo“, - sakė A. Mikalauskienė.

Senjoros patarimas: kuo mažiau nervintis

Energija ir optimizmu trykštanti simniškė visiškai nepanaši į devintą dešimtį įpusėjusią senjorą.

A. Mikalauskienė šypsodamasi teigė, kad jokių jaunystės paslapčių nėra. Tačiau svarbiausia – kuo mažiau nervintis. Moteris niekada nesibardavo, nepavydėdavo.

„Ir valgydavau viską. Nors nesu didelė mėsos mėgėja, bet ir žolių nevalgiau. Dietų niekada nesilaikiau, nors labai plonytė nebuvau. Ir kai pagalvoji, anksčiau visi valgė viską, o ir ligų, rodos, mažiau buvo“, - pasakojo moteris.

Išlydėdama ji ir man padovanojo savo piešinių, linkėdama gero kelio. Pabendravus su tokiu žmogumi, ne tik kelias, bet ir gyvenimas gražesnis atrodo.