Dzūkijos sostinėje gyvenusi meniškos sielos Ina Ošovskaja jau penkerius metus gamina betonines palmių vaško žvakes. Jaunai moteriai pavyko pagaminti tai, ką ji regėjo savo svajonėse – žvakę, įlietą į betoną, turinčią savyje dalį jūros ir gamtos. Ši veikla Inai tapo gyvenimo dalimi.

„Betoninių palmių žvakių gamybos procesas išties ilgas, sudėtingas, kartais kurioziškas, bet labai žavus tuo, kad pradžioje nežinai, koks bus galutinis rezultatas”, - pasakoja moteris. Ina neslepia, kad gamybos proceso metu, kai tenka atlikti degimų testus, yra nekart net nusvilusi plaukus, kuriuos teko gerokai patrumpinti. Nagų lakavimo taip pat tenka atsisakyti. Bet ir  tai moters neatbaido nuo širdžiai mielo užsiėmimo. Ji džiaugiasi, kad pakankamai gerai išdirbus gamybos techniką, pavyko sukurti technines gaminių korteles ir pagaminti jau nemažą kiekį gaminių.

Iną nuo vaikystės traukė menas. Kūrė eiles, tapė, piešė, nėrė, fotografavo, mokėsi skysto metalo ir epoksido amatų. Vieną dieną jai kilo mintis gaminti betonines palmių žvakes. Kadangi Lietuvoje nebuvo iš ko mokytis šio meno paslapčių, teko pačiai į jas gilintis. „Po galybės  bandymų pavyko pagaminti tai, ką regėjau savo vizijose”, - pasakoja Ina.

Jos teigimu, pirmosios sukurtos žvakės nebuvo tokios kaip dabartinės, trūko dar daug iki tobulo rezultato. Visgi moteriai jos atrodė įspūdingos, nes tai buvo jos  vienos išradimas.

Ina ieškojo idėjų interneto platybėse.  Deja, nerado to, ką norėjos sukurti. „Troškau sukurti tokias žvakes, kurių nebūtų galima atkartoti”, - dalijasi pašnekovė.

Paklausta,  kaip vyksta betoninių palmių žvakių gamybos procesas, Ina pasakoja, kad viskas prasideda nuo betono ir cemento mišinio paruošimo, išvalymo ir liejimo į specialias formas.  „Darau kompozicijas su pajūrio radiniais – akmenimis su skylute, fosilijų įspaudus turinčiais akmenimis, gintarais, kankorėžiais ar skujomis, medžio žieve”, - sako pašnekovė.

Jos teigimu, bazės džiūsta parą laiko, po to jos išimamos iš formų ir apdorojamas liejinys, nuvalomi nepageidaujami betono likučiai, kol betonas nėra pilnai sukietėjęs, ir paliekama džiūti. O toliau skleidžiasi tikrasis žvakės grožis, kurio rezultato net pati kūrėja tiksliai nenumano iš anksto.

Vaško spalvas ir aromatus moteris derina prie ruošinių pagrindo. Anot jos, kiekvienas akmuo ar kita kompozicija diktuoja savo charakterį. Daugiausiai Ina dirba su palmių vašku ir yra pamilusi jį dėl kristalizacijos stebuklų. „Koks grožis ir magija vyksta jam džiūnant! Į viršu formoje stiebiasi mažytės plunksnelės, kurios primena snaigėmis apšalusius langus žiemą ar mažytes plunksneles”, - pasakoja moteris.

Išdžiuvus įlietam vaškui betono bazėjė, tenka vėl apdoroti kiekvieną žvakę atskirai, nuimti vaško perteklių, sulyginti kraštus, pridėti apsauginį veltinio padelį ir užbaigti akrilo dekoracija. Kartais Ina naudoja chameleonišką vaško pastą, maišo keletą spalvų.

„Kai kada  palieku asketišką, „švarią" žvakę, jei matau, kad esminis akcentas joje inkliuzas, kurį įdėjau liedama betoną”, - pasakoja ji. Ir taip viena po kitos  gimsta palmių vaško žvakės betone  su jūros dvasia.

Pastaraisiais metais Ina gyvena Lietuvos kurorte prie Baltijos jūros. Į Alytų atvyksta tik pasisvečiuoti pas savo artimuosius. Moteris dievina jūrą. Vaikštinėdama pajūriu, valandų valandas renka akmenėlius ir kitas jūros atnešamas dovanas ir jas deda į savo kuriamas žvakes.

Pirmąsias savo sukurtas žvakes moteris dovanojo artimiesiems. Žvakių gamyba Inai buvo laisvalaikio pomėgis, o pastaruoju metu tapo ir pagrindiniu darbu.

Moters teigimu, be įkvėpimo ši veikla neįmanoma. „Kuriančiam ir kiek kitaip pasaulį matančiam žmogui labai svarbus įkvėpimas. Jei įkvėpimo kūrybai nėra, betono maišymas pasibaigtų pridžiuvusiais indais”, - sako ji.

Inai jau sudėtinga būtų suskaičiuoti, kiek per penkerius metus suspėjo pagaminti betoninių žvakių. Jų labai daug. Moteris nori kurti žvakes kiekvieną dieną. Jei prie gamybos kurią dieną prisėsti nepavyksta, tuomet jaučiasi lyg nesava, ima ilgėtis šios veiklos.

„Žvakių gamyba  man – veikla, kuri atjungia nuo gyvenimiškų rūpesčių, mintys nurimsta ir  prasideda kūrybinė magija”, - šypsodamasi sako ji.

Moteris jaučiasi dėkinga savo šeimai už palaikymą, kai ėmėsi žvakių gamybos veiklos. Ji įsitikinusi, kad tik artimiausių žmonių palaikymo dėka pavyko sukurti šiuos meno stebuklus.

„Kiekvienoje žvakėje lieka mano maldos ir siunčiama gera valia žmogui, pas kurį ji nukeliaus”, - užbaigia savo pasakojimą Ina.