Alytiškės Janinos Krulikauskienės namuose vis dar bilda audimo staklės. Kai prieš keletą metų ji kraustėsi gyventi pas dukrą, pirmas klausimas buvo: o kaip mano audimo staklės? Žentas siūlė audimo stakles laikyti palėpėje, tačiau moteris atsisakė stalo, erdvės kambaryje, o jo viduryje paprašė pastatyti stakles.

„Audimas man yra gyvenimo būdas, laisvalaikis, poilsis“, - sakė 73-ejų metų J. Krulikauskienė, laisvą laiką leidžianti ne prie televizoriaus, o prie kone visą kambarį užimančių audimo staklių. Moteris tikino, kad tik šios veiklos dėka vis dar gali pasigirti puikia sveikata, o be audimo negali įsivaizduoti nė vienos savo dienos.

Daugiau nei penkiasdešimties metų audėjos patirtį turinti moteris su šypsena pasakojo, kiek ir kokių audinių ji yra išaudusi, ir nenuilsdama kalbėjo apie senovinių audimo staklių, kurias paveldėjo iš savo mamos, technologiją.

Iš savo rankų darbo audinių moteris siuvosi tautinius drabužius, jos kambario sienas puošia pačios austas S. Dariaus ir S. Girėno paveikslas, pagalvėlių užvalkalai, netgi sūnaus kažkada mamai rašyti žodžiai Motinos dienos proga įamžinti audinyje.

„Aš tą darau tik savo malonumui. Man pragyventi iš to nereikia. Bet be audimo negalėčiau įsivaizduoti savo dienos“, - sakė moteris.

Austi ji pradėjo dar vaikystėje, audimo paslapčių ir meno mokydamasi iš savo mamos. J. Krulikauskienė buvo mamos pagalbininkė, o nuo dvidešimties metų, sukūrusi savo šeimą, pradėjo austi savarankiškai.

Išradinga ir darbo nebijanti moteris iš mamos paveldėjo ne tik audimo stakles, bet ir įvairių spalvų, dar sovietmečiu pirktų šilko siūlų. Būtent jais J. Krulikauskienė ir margina audinius.

„Kaune veikė šilko fabrikas, tais laikais darbuotojai siūlų parsinešdavo namo, paskui juos parduodavo. Mama daug pirko, vėliau ir aš jų įsigijau, dabar gaila juos išmesti. Ausiu, kol jų turėsiu, o kai pabaigsiu, dar pirksiu“, - kalbėjo moteris, prisipažinusi, kad austi ketina tiek, kiek tik sveikata leis.

J. Krulikausienė prisiminė, kai dar gyvendama kaime sunkiai dirbo fermoje, bet parėjusi namo tuoj sėsdavusi austi. Tik taip moteris pailsėdavo. „Jeigu gulėsi, taigi sustabarėsi“, - įsitikinusi Janina.

Šiandien senovinėmis staklėmis austų audinių jau ne taip lengva rasti, todėl savo žinias ir patirtį moteris labai norėjo perduoti jaunesnei kartai. Ji užaugino tris sūnus ir vieną dukrą, turi vienuolika anūkų ir tris proanūkius. Daug laiko atimančio audimo amato nė vienas jų nesiryžo mokytis.

J. Krulikauskienė dėl to nesikremta ir nepriekaištauja.

„Audėjo darbas - kaip toj pasakoj, kai meška norėjo duonos.  Jau pasėjo, tai ar valgysim? Dar ne. Jau užaugo, ar valgysim? Dar ne. Ir kol sulaukė, kol bus iškepta sako: taip ilgai? Aš jau jos nebenoriu. Tai ir audimas taip pat: apmėtyti, suverti, apvynioti, perkišti, o kur dar išausti“, - sakė J. Krulikauskienė ir pridūrė, kad dabar audimas nėra vertinamas taip, kaip anksčiau. 

Tačiau jai pačiai tai teikia tebėra didysis gyvenimo malonumas, kurį jausdama moteris kiekvieną naują dieną pradeda su šypsena.