Tarmių metams paminėti Alytaus Likiškėlių pagrindinės mokyklos aktų salėje buvo organizuota literatūrinė-muzikinė kompozicija „Lino kelias“.

Mokiniai su lietuvių kalbos mokytojomis (Zita Bražinskiene, Lione Tamkevičiene, Irena Žuramskiene) ir Pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Stase Kasparavičiene surinko gausios medžiagos apie liną, parengė dainų ir žaidimų programą. Dailės mokytoja Silva Oškelienė padėjo papuošti salę lino žiedais, žiūrovų akį traukė rankdarbių iš lino paroda. Rodomos skaidrės padėjo įsivaizduoti, koks svarbus linas lietuvio gyvenime.

Mokyklos direktorius Algimantas Stašiauskas priminė, kad mokykloje yra ekspozicija „Lino kelias“, nes svarbu paminėti tarmių metus. Jis taip pat pasveikino renginio dalyvius ir svečius iš Alytaus miesto mokyklų.

Kompozicija pradėta A. Jegelevičiaus daina (žodžiai E. Mezginaitės) „Baltas lino gyvenimas“, svečiams prisegtos emblemos (lino žiedas).

Vedėjai (Lukas Miškauskas ir Brigita Reklaitytė , 10a kl.) pradėjo renginį prasmingais žodžiais apie gražiausią gimtinės spalvą – linų mėlynumą.

Austėja Cikanavičiūtė (5a kl.) deklamavo Mariaus Puloko eilėraštį „Lino kelias“. Vedėjai teigė, kad linai lietuvio gyvenime buvo labai svarbūs. Jiems net dievą lietuvis skyrė, pavadinęs jį Vaižgantu. Linai- vienas reikalingiausių nuo senovės augalų. Jie rengia, maitina, gydo.

5 klasės mokiniai (Gabrielius Jonynas, Evaldas Povilaitis ir Silvija Žurauskaitė) inscenizavo lino kelią, akcentavo gydomąsias galias.Mokyklos ansamblis (vadovė Silvija Rakauskaitė), pritariant salei, dainavo lietuvių liaudies dainą „Pasėjau linelį“, po to septintokės (Raminta Ramanauskaitė, Gintarė Kubiliūtė ir Silvija Švetkauskaitė, 7b kl.) papasakojo apie lino auginimą, apdorojimą, o 6a klasė (Kamilė Margelytė ir Urtė Leskauskaitė) -  pritaikymą.

Renginio dalyviai sužinojo, kad linas – liaunas mėlynžiedis augalas, žydintis tik pusdienį. Rytą žiedelis prasiskleidžia, o pavakare žiedlapiai jau nukritę. Senovėje linus sėdavo į plėšinius, netręštus mėšlu (kad būtų neišniekintas šventas laukas), sėdavo vakare iš lininės paklodės ar prijuostės. Trečią dieną linų sėjėjai meldė linų dievą Vaižgantą, kad jie gerai augtų. Linus daugiausia sėdavo merginos. Linams žydint žmonės eidavo apie linieną pasivaikščioti – „linų pabarėliais“. Jei linuose pasirodydavo piktžolių – ravėdavo. Linams subrendus prasidėdavo linų rovimas.

Renginio dalyviams ypač patiko šeštokų pasakojimas apie linų mynimą ir jaujas dzūkiškai, nes turbūt jau ne visi prisimena dzūkų tarmės ypatybes.

Vedėjai teigė, kad kai linus dorodavo, daug visokių žaidimų žaisdavo. Jie pakvietė pažaisti ratelį „Vai atspėki...“. Mokiniai eidami ratu dainavo: „Vai atspėki mūsų mįslę, mūsų mįslę keturgyslę“. Kas mįslę atspėjo – lino žiedą gavo.

Dar linksmiau pasidarė, kai pradinukai (mokytoja Aušra Jankauskienė) pašoko ratelį „Siūlai siūlai, susivykit“. Renginio pabaigoje penktokės (Evelina Adomaitytė ir Vėjūnė Almonaitytė, 5a kl.) deklamavo Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės ir kitų poetų eilėraščius apie linus. J. Lapašinsko daina „Mylimos akys“ priminė, kad kartais verta sugrįžti į senovę ir prisiminti gražiausią gimtinės spalvą.