„Dzūkeliams dar laidotuvių giesmininkų reikia, o kitur visaip būna – senosios tradicijos užmirštamos, žmonės prisigalvoja naujovių“, - tokias tendencijas pastebi jau beveik 30 metų laidotuvėse giedantis Vincas Branišauskas. Jam ir pačiam kartais tenka sulaukti netikėtų prašymų ar net tenkinti paskutinę žmogaus valią.

V. Branišauskas neslepia – pernelyg jautrūs žmonės laidotuvėse giedoti negalėtų. Atsiriboti nuo šarvojimo salėse tvyrančio netekties skausmo sunku.

„Nors šiuo amatu verčiuosi ilgai, mano žmona niekada nenorėjo eiti giedoti kartu. Ji negalėtų – ašaros srūtų upeliais. Man ir pačiam neretai gerklėje lyg koks gumulas užstringa, bet laikui bėgant išmoksti tai suvaldyti. Tiesiog visi mes esame žmonės ir būtų keista, jeigu tokiomis akimirkomis kažkas viduje nesukirbėtų“, - pasakojo laidotuvių giesmininkas.

Todėl daugelis ir stebisi sužinoję, kad Vincas šermenyse gieda nuo 19 metų. Būtent tuo metu, būdamas jaunas vaikinas, jis sugalvojo imtis šio amato. Balsingą jaunuolį prisijungti pakvietė vyresnieji to paties kaimo giesmininkai, kurie buvo ir pirmieji jo mokytojai.

„Vėliau jie nuo šio amato atsiribojo, amžius neleido tęsti, o aš giedojau toliau. Dar būdamas vaikas su mama kaime eidavau į šermenis, dažnai stebėdavau giesmininkus, tad man daug kas buvo žinoma, matyta“, - pasakojo 47 metų V. Branišauskas.

Šiuo metu  giedojimas vyriškiui – kaip papildoma veikla, jis verčiasi ūkininkyste. Giedoti vyras vyksta į skirtingus miestus, rajonus. Gieda su moterimis iš Alytaus, Marijampolės ir savo kaimo. Dažnai tenka lankytis Dzūkijoje, Suvalkijoje. Pats Vincas gyvena Daugirdų kaime, Marijampolės rajone, bet kaip pats juokauja, jo gyvenamoji vieta ant „rubežiaus“, jau netoli Dzūkijos.

„Marijampoliečiai mane jau vadina dzūku. Ir kalbu aš dzūkuodamas. O kuo mane laiko dzūkai, nė nežinau“, - šypsojosi Vincas, prisipažinęs, kad jį visada traukė į Dzūkiją. Alytuje jis turi butą, šiame mieste mokosi jo sūnus.

Vincui dzūkai atrodo paprasti, nuoširdūs žmonės. Pas juos – tarsi daugiau tikrumo. Vyriškis pastebėjo, kad jie labiau laikosi ir senųjų laidotuvių papročių, kur kas dažniau kviečia giesmininkus.

„Aš ir pats esu už senąsias tradicijas. Mano giesmės daugiau senoviškos. Negerai, kai žmonės laidotuvėse ne gieda, o dainuoja – kartais taip atrodo“, - kalbėjo V. Branišauskas.

Tačiau, pasak laidotuvių giesmininko, visuomet svarbu paklausti, ko nori velionio artimieji. Tada pavyksta išvengti nesusipratimų.

Vyriškis apgailestauja, kad kai kur laidotuvių giesmininkai jau išvis nereikalingi. Gali būti, kad ateityje jų visai nereikės. Tai, kas anksčiau laidotuvėse buvo savaime suprantama, dabar praranda savo prasmę. Ateina užsienio „mados“. Anksčiau žmonės giedoti prašydavo du vakarus, o dabar dažniausiai visi apsieina su vienu. Viskas vyksta daug greičiau.

Vincas įsitikinęs, kad giedojimas turi išlaikyti savo prasmę, velionis turi būti tinkamai išlydimas į paskutinę kelionę. Giesmės turi leisti žmogui ir išsiverkti, ir stiprinti sielą, būti ne tik gražios, bet ir dvasingos.

V. Branišausko teigimu, negerai, kai giesmininkai nori tik pasipelnyti iš žmogaus bėdos - visur turi būti žmogiškumas. Su tokiomis mintimis Vincas ir važiuoja giedoti.

O kai kurie garbaus amžiaus žmonės, pamatę, kaip jis gieda laidotuvėse, iš anksto nusprendžia, kad Vinco giesmės turi skambėti ir lydint į paskutinę kelionę juos pačius.

„Gal skamba ir keistai, bet tikrai būna atvejų, kai žmonės savo artimiesiems prieš mirtį palieka užrašus su laidotuvių nurodymais. Man ne kartą skambino ir prašė giedoti sakydami, kad tokia buvo artimojo užrašyta paskutinė valia. Tada žmogui tikrai negali atsakyti“, - teigė laidotuvių giesmininkas.

Dažnai laidotuvėse dalyvaujantis vyras tikino, kad pats mirties visai nebijo. Baiminasi tik to, kad netektų ilgai kamuotis ligos patale. Dažnas dalyvavimas laidotuvėse jam leido kitaip pažvelgti ir į patį gyvenimą – išmokė, kad reikia branginti kiekvieną akimirką, nes viskas labai trapu ir laikina.