To Alytuje, ko gero, dar nebuvo: panorusieji susitikti su kunigu Algirdu Toliatu netilpo J. Kunčino bibliotekos salėje. Ką ten salėje: žmonių buvo pilnas bibliotekos koridorius, jie būriavosi ir kieme. „Nesiskirstykit“, - prašė bibliotekininkės, karštligiškai ieškodamos išeities. Ir ji buvo rasta – susitikimas perkeltas į Šaulių namų salę.  

Keliskart didesnė, nei iš pradžių planuota susitikimo erdvė, buvo pilnutėlė.

„Man taip nutinka pirmą kartą  gyvenime – kad atvažiuočiau ir žmonės netilptų salėje“, - prisipažino kunigas, Lietuvos policijos kapelionas A. Toliatas.

Jo žodžiai apie dvasingumą, gražius darbus, idėjas, svajones ir gerumą skambėjo nuščiuvusios salės tyloje.

Jų klausėsi labai įvairi publika: jaunimas, senjorai, pedagogai, medikai, verslininkai, politikai. Ne tik klausėsi – daugelis neabejotinai jautė. Tų paprastų žodžių nepaprastą galią su didžiulio nuoširdumo užtaisu.

Ir siūlymu nesprausti savo gyvenimo į tam tikras taisykles, kad jo neapkarpytume, nes „gyvenimas daug platesnis nei mūsų suvokimas“. Tik dažnai mes savo mintyse viską susiaurinam.

Kunigas A. Toliatas kvietė leisti sau svajoti ir niekada nenumarinti savo idėjų. Nebijoti žengti pirmo žingsnio, iš anksto nežinant, koks bus rezultatas. „Svarbu žengti pirmą žingsnį – taip atsiranda galimybė antram“, - kalbėjo savo pamokslais minias pavergiantis kunigas.

Jis nemokė tikėti, mestis, ieškoti Dievo. Jis nieko nemokė. Tik sakė, kad vieni žmonės savo svajomis skrajoja, o kiti vaikšto žeme. Ir dažnai pastarieji pakerpa sparnus svajokliams.

O svajonių nereikia žudyti – joms reikia leisti skleistis ir virsti gerais darbais.

„Daryti gerus darbus, daryti juos gerai ir nuolat – tai pats gražiausias Biblijos apibrėžimas“, - sakė A. Toliatas.

Ir palankaus laiko geram darbui padaryti nereikia nei ieškoti, nei laukti, nes „kartais vaikydamiesi didelių tikslų, užmirštame gyventi“, o mūsų gyvenimas yra čia ir dabar. Ir ši akimirka – pats tinkamiausias laikas ištarti  gerą žodį, apkabinti mylimą žmogų, ištiesti pagalbos ranką.

„Kol žmogus išsikovoja vietą po saule, kartais, žiūrėk, jau ir vakaras būna atėjęs“, - pastebėjo kunigas, dviejų knygų – pernai išleistos „Žmogaus ir Dievo metais“ bei šiemet išėjusios „Gerumo liūnas“ – autorius.

Jis prisipažino, jog pastarosios knygos pavadinimą leidėjai siūlė koreguoti, esą žodis „liūnas“ – toks niūrus. Tačiau kunigui taip neatrodo.

„Labai dažnai, kai būname didžiausiame savo gyvenimo liūne, nutinka patys didžiausi dalykai. Man liūnas asocijuojasi su Dievo gerumu“, - kalbėjo kunigas A. Toliatas, priminęs gerumo galią ir priesaką: kas išgelbėjo vieną žmogų – išgelbėjo visą žmoniją.

„Gerumo liūnas esate jūs“, - kaip palaiminimas nuskambėjo  kunigo žodžiai susitikimo pabaigoje.  

Ir jei kiekvienas nors tą akimirką panorome tapti geresniu, pasaulis tapo gražesnis nuo mūsų svajonių. O jei dar kiekvienas padarytume bent po vieną gerą darbą...