Krokialaukyje gyvenanti keturių vaikų motina Jolanta įsitikinusi, kad ji nebūtų galėjusi savarankiškai įveikti šeimą užklupusių problemų be socialinės darbuotojos pagalbos. „Vyras prieš mane dažnai smurtavo, dėl problemų šeimoje įnikau į alkoholį. Dabar nenoriu net prisiminti praeities“, – atviravo Jolanta, kurios namuose socialinei darbuotojai lankytis jau nebereikia.

„Jau keletą metų mūsų namuose socialinė darbuotoja nesilanko, nes savo problemas pagaliau išsprendėme. Dabar net norėčiau, kad ji apsilankytų. Gerai, kai yra kas tave išklauso, padeda ir pataria. Man darbuotoja visada buvo lyg draugė“, – taip apie buvusią Krokialaukio socialinę darbuotoją Zuzaną Venčkauskienę, dabar sulaukusią pensinio amžiaus, pasakojo keturių vaikų motina Jolanta.

Moteris atviravo, kad šeimoje būta visko: patyrė vyro smurtą, dėl užklupusių problemų šeimoje buvo įnikusi į alkoholizmo liūną. Ji net buvo pasiryžusi kreiptis į specialistus dėl užkodavimo.

„Socialinė darbuotoja tada mane užregistravo pas psichiatrę, su kuria pasikalbėjau, išsipasakojau, pasiguodžiau apie kamuojančias problemas. Tąkart specialistė buvo įsitikinusi, kad man nereikia koduotis, kad galiu tai įveikti savarankiškai. Ir man pavyko, dabar jau neturiu priklausomybės alkoholiui“, – sakė Jolanta.

Ji neabejoja, kad buvusi socialinė darbuotoja savo patarimais ir nukreipimais padėjo įveikti šeimą kamavusius sunkumus. Dabar, kai darbuotoja sulaukė pensinio amžiaus, jos vietą užėmė jos marti Rasa Venčkauskienė, kurią Jolanta apibūdino kaip irgi labai malonią moterį.

Jolanta pasakojo, kad kiekvieną  kartą į namus užsukusi buvusi socialinė darbuotoja ne tik patikrindavo, kaip gyvena šeima, kas yra šaldytuve, bet ir skirdavo laiko išsikalbėti.

„Manau, kad tokia kontrolė pasiteisina, tai privertė pasitempti, stengtis. Po pokalbių su socialine darbuotoja dažnai pasijusdavau lengviau. Darbuotoja visuomet nukreipdavo reikiama linkme, patardavo, kur kreiptis, ką daryti, konsultuodavo dėl pašalpų ir kitų įstatyminių dalykų. Pačiai susitvarkyti su sunkumais būtų buvę per sunku“, – įsitikinusi Krokialaukio gyventoja, kuri visaip gyrė buvusią Krokialaukio socialinę darbuotoją Zuzaną Venčkauskienę, neseniai išėjusią į pensiją.

Viešojoje įstaigoje „Padovanokim šypseną“ Krokialaukyje socialine darbuotoja dirbanti Jurgita Mikulionienė Jolantą ir jos šeimą pažįsta puikiai, nes nuolat stengiasi įtraukti į įstaigos veiklą. Darbuotoja neslėpė, kad ne visada lengva padėti šeimoms, ypač toms, kurios to nenori.

„Kartais labai sunku būna susikalbėti su šeima ir rasti išeitį iš problemiškos situacijos, surasti būdą, kaip gali padėti. O tam, kad šeimai galėtume padėti, labai svarbu įsijausti ir stengtis suprasti. Socialinio darbuotojo darbas labai sunkus ir esu įsitikinusi, kad labai reikalingas. Apčiuopiamus rezultatus galima pasiekti tik per ilgą, nenutrūkstamą darbą su šeimomis“, – sakė J. Mikulionienė.

Viešosios įstaigos direktorė Daiva Daugėlienė pabrėžė, kad socialinis darbuotojas turi sugebėti šeimoms būti draugu, įgyti pasitikėjimą, o ne tik kontrolieriumi, kuris patikrina puodus, spinteles ir šaldytuvus. Tokiu atveju šeimai padėti jis negali.

„Socialinių darbuotojų indėlis, dirbant su socialinės rizikos šeimomis, yra labai didelis. Ši profesija yra ypatinga tuo, kad socialiniai darbuotojai yra dirbantys ne tik darbo valandomis, bet ir savo širdimi“, – sakė D. Daugėlienė.