Lietuviai, nuo seno pasižymėję giliomis atsisveikinimo su mirusiuoju ir laidojimo tradicijomis, į šiuos procesus ima žiūrėti liberaliau. Daugelis atsisako kelių dienų šarvojimo, naktinio budėjimo prie mirusiojo kūno. Tačiau priimtiniausia atsisveikinti su mirusiuoju daugeliui tebėra atsisveikinimas šarvojimo salėje ar maldos namuose. 

Tokį požiūrį atskleidė praėjusių metų pabaigoje tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Berent“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas.

Kelių dienų šarvojimas, naktinis budėjimas prie mirusiojo kūno, raudos ir kitos gedulingų laidotuvių tradicijos po truputį keliauja užmarštin – 63 proc. gyventojų linkę į modernesnį artimojo išlydėjimą, ir tik vos 7 proc. nesutinka atsisakyti tradicijų.

„Vietoje didžiulių, užuojautos žodžiais apipintų vainikų, vis dažniau prašoma atnešti paprastą baltos gėlės žiedą, arba velionį pagerbti uždegant žvakutę. Kai kurie šeimos nariai atsisako ir gedulingų pietų – ne dėl finansų trūkumo, paprasčiausia, mieliau renkasi ramų pasibuvimą su artimiausiais žmonėmis. Yra laidotuvių, kuriose vietoje gedulingos muzikos galima išgirsti velionio mėgtą – vis rečiau muzika skirstoma į tinkamą ar netinkamą, ji suvokiama kaip paskutinis pagarbos artimajam atidavimas. Nors šių pokyčių pavadinti tendencija dar negalima, tačiau jie rodo lietuvių norą brangų žmogų išlydėti paprasčiau arba taip, kaip to būtų norėjęs pats velionis. Jau galima pastebėti, kad žmonės linkę vadovautis nuostata, jog atsisveikinti reikia dar žmogui gyvam esant, o jam mirus – pagerbti jį geraisiais prisiminimais, koks jis buvo“, – pasakoja ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių ceremonijų planuotoja Jorūnė Ramonaitė.

Laidotuvių nori modernių, bet nuo tradicijų pabėgti sunku

Viena pagrindinių laidotuvių tradicijų, įprastai trunkanti 1-2 dienas, per kurias visi, pažinoję velionį, turi galimybę paskutinį kartą su juo atsisveikinti – šarvojimas. Anapilin iškeliavusio artimojo išlydėjimas vis dar priimtiniausias šarvojimo salėje (taip teigia 80 proc. apklaustųjų), tačiau neatmetamos ir kitos galimos vietos: ritualinių paslaugų teikėjų specialiai įrengtos patalpos (74 proc.), maldos namai (66 proc.), atsisveikinimas su palaikais (šarvojimas) tik prieš pat laidojant į žemę (68 proc.) ar kremuojant (61 proc.). Labiausiai nepriimtinas gyventojams atrodo tiesiog laidojimas be atsisveikinimo – su tuo sutinka 65 proc. apklaustųjų.

Vakarų šalyse populiarūs kitokie atsisveikinimo būdai Lietuvoje dar sunkiai prigyja – atsisveikinimą velionio namuose ar kitoje mirusiajam brangioje vietoje rinktųsi 47 proc. gyventojų, atsisveikinimą jau po kremavimo (su palaikais urnoje, be šarvojimo) būtų linkę rinktis 44 proc. tautiečių.

Tuo tarpu mirusiojo išlydėjimas į paskutinę kelionę gamtoje (parke, sodyboje, miško paunksmėje) ar kavinėje šiuo metu atrodo nepriimtinas atitinkamai 38 proc. ir 39 proc. respondentų. Tiesa, ties šia vieta nuomonės išsiskirstė maždaug po lygiai – kiek daugiau nei trečdaliui (35 proc.) toks būdas atrodytų priimtinas, o likusieji tiesiog neturėjo nuomonės. Vis dėlto naujos atsisveikinimo vietos labiausiai nepriimtinos atrodo vyresnio amžiaus žmonėms – taip nurodo beveik pusė 50-74 m. amžiaus respondentų.

Laidotuvių planuotojų poreikis didėja

Iš tyrimo rezultatų akivaizdu ir tai, kad gyventojai pribrendo laidotuvių ceremonijos organizavimo paslaugas patikėti laidotuvių planuotojui – kad toks asmuo būtinas mano 60 proc. respondentų. Įdomu, jog šiuo klausimu gyventojų nuomonei įtakos nedaro nei amžius, nei lytis, nei gyvenamoji vieta. Beveik tiek pat – 63 proc. – apklaustųjų teigė, kad jiems svarbus asmeninis kontaktas su žmogumi, kuris pasirūpins laidotuvių organizavimu, tačiau kiek daugiau nei pusei – 55 proc. – visus iškilusius klausimus būtų patogiau aptarti telefonu. 

„Pernai pristatę pirmą tokią Lietuvoje profesiją – neapsirikome. Iš šiandien gaunamų užklausų matyti, kad laidotuvių ceremonijų planuotojo paslaugos tampa vis paklausesnės, mat žmogui tokią sunkią akimirką reikalinga, kas perimtų visus organizavimo rūpesčius“, –  sako ritualinių laidojimo paslaugų centro „Rekviem“ atstovė Agnė Verbickienė.

Pasak A. Verbickienės, tokia paslauga dažniau linkę pasinaudoti ir emigrantai iš Lietuvos, kurie, staiga netekę artimojo, iki grįžimo į šalį visus rūpesčius patiki laidotuvių planuotojui. Jie ir dažniau pageidauja atsisveikinti ne tokioje formalioje aplinkoje, ir kad atsisveikinimas būtų šviesesnis, šiltesnis ir kiek įmanoma mažiau dramatiškas. Tam pasitarnauja ir atsisveikinimo metu leidžiama velionio mėgstama muzika, spalvinis apšvietimas, floristika, rodomos skaidrės su nuotraukomis iš velionio gyvenimo ar netgi pagamintas nedidelės trukmės vaizdo įrašas. Tad laidotuvių planuotojo darbas – suorganizuoti visą ceremoniją pagal velionio ar jo artimųjų pageidavimus, kuo mažiau trukdant artimuosius ir leidžiant jiems ramiai pagerbti mirusįjį.