Alytaus šaulių namų pusrūsio langas gaudo saulę ir pavasarį. Ant palangės keroja kvapnioji pelargonija – jeronimas ir gaivina batų taisyklos orą. Jos šeimininkė pirmoji išvys, kai miesto sode žiedais apsipils gražuolė magnolija – jau daugelį metų kasdien pro ją praeina.

Dirbtuvėlės pakraščiais išrikiuotos dvi siuvamosios mašinos „Minerva“, galandimo, gręžimo, tempimo staklės.

Tai - batų taisytojos Veronikos  Zemenskienės užgyventas turtas. Jos darbo vieta – prie geležinės kojos. Čia pat plaktukas, vinukai, replės, aštrūs peiliai, klijai, yla, siūlai, medžiagos batų taisymui, kurių nuolat atsiranda naujų.

Dirbtuvių viena siena lyg atidarytų pašto dėžučių prikrauta – sudėti atnešti taisyti batai. Patalpos centre –  taisomų ir pataisytų batų keturkampis. Veronikai viskas po ranka, jai vienai žinoma tvarka ir, klientui pravėrus duris, nereikia griebtis už galvos – „kur aš čia būsiu padėjus?“

„Veronika, kaip atsiradote Alytuje?“– klausiau.

„Kilusi iš Aukštadvario, baigiau profesinę, išmokau batų siuvėjos amato, ketverius metus Vilniaus batų fabrike dirbau prie konvejerio –  gaminome vaikiškus batukus. Nuo 1973-iųjų – Alytaus buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate taisiau batus. Kombinatas  sunyko, o aš iki šiol dirbu, tik privačiai“, – pasakojo  V. Zemenskienė.

„Privačiai“ – tai reiškia, kad Šaulių namų taisykloje du dešimtmečius taisė batus V. Zemenskienė ir Stasė Račkauskienė. Nuo pernai Veronika dirba viena. Moteris mėgsta bendrauti, nenori užsidaryti namuose tarp keturių sienų. Savo ruožtu, klientai jai neša ir neša darbo – taisyti batus. Drąsina: „Verute, tik dirbkite!“

Batų dirbtuvėlėje prie pusrūsio lango, pro kur veržiasi pavasaris. Beje, Veronika pirmoji sužinos, kai Miesto sode pražys magnolija.

„Mano klientai – miesto centro įstaigų žmonės, atvažiuoja ir iš Vidzgirio, Putinų, atvažiuoja kaimo žmonių“, – Veronika įsitikinusi, kad batsiuvių visais laikais reikėjo ir reikės.

V. Zemenskienė anais laikais buvo tikra šaunuolė: amato išmokė keturias mokines, dalyvavo batsiuvių konkursuose, zoniniame – buvo pirma,  Lietuvoje – antrą vietą pelnė. Miestui vadovaujant Alfonsui Grigaičiui, jis yra pirmasis Alytaus garbės pilietis, dvi kadencijas buvo renkama miesto deputate, turėjo apdovanojimų.

Atkūrus nepriklausomybę, Veronikos darbas nesuprastėjo – triūsė kaip bitelė, sukosi kaip vijurkas. Jos dabartiniai apdovanojimai – žmonių padėka ir nuoširdus bendravimas, kuris tęsiasi jau daug metų.

V. Zemenskienė  myli Alytų, mėgsta jo šventes, su vyru Juozu nepraleidžia minėjimų, koncertų. Myli ir Dzūkijos gamtą – kur su Juozeliu negrybauta!

V. ir J. Zemenskai – ne vienišiai: jų du sūnus taip pat alytiškiai, čia auga ir anūkas Elvinas – didžiulis senelių džiaugsmas.