„Viena mergina norėjo su manimi keliauti kartu, bet nepriėmiau. Liepiau gulti ant žemės ir daryti atsispaudimus, ji padarė 10. Pasakiau, kad netinka“, – pasakojo Lazdijų rajone gyvenantis karo žurnalistas,  keliautojas, poetas  Ričardas Lapaitis, pasirinkęs pilną iššūkių ir netikėtumų keliautojo kelią.

Kelionėms jis renkasi ne daugelio turistų pamėgtus traukos objektus, o vietoves, kurių pavadinimai siejami su pavojais, baime ir skurdu. Turėdamas didelę patirtį „karštuosiuose taškuose“ R. Lapaitis suvokia, kad visą laiką sektis negali, o tokia patirtis vieną dieną gali virsti ir kulka galvoje. Drąsusis keliautojas jau yra aplankęs Šiaurės poliarinį ratą, Tolimuosius Rytus, Užbaikalę, Sibirą, Pietų Kaukazą.

Į keliones – ant dviračio

Savo kelionių maratoną R. Lapaitis pradėjo dar sovietmečiu. Tarnaujant  armijoje, Ričardui kilo idėja dviračiu apkeliauti visas sąjungines respublikas.

Grįžęs iš kariuomenės namuose pabuvo tik dvi savaites. ,,Turėjau draugę, bet ji pareiškė ultimatumą: ,,Arba aš, arba – kelionė“. Aš, aišku, pasirinkau kelionę ir laisvę“, – prisiminė žurnalistas.

Į pirmąją kelionę, jo teigimu, pasiėmė per daug daiktų – vežėsi greitpuodžius, palapinę. Paskui viską išmetė – net dienoraščio viršelius nuplėšė. Tik miegmaišį pasiliko. Daug meditavo, kad keliaudamas vienas, susidraugautų su šiuo pasauliu, nes visur buvo skirtinga  gamta, žmonės. Nakvynei dažnai priimdavo vietiniai gyventojai. Kartais išvykdamas kuprinėje netgi rasdavo įdėto maisto, ryšulėlį pinigų. Kelionę pradėjęs Maskvoje, ją baigė Jerevane, nes ten vyko neramumai dėl Kalnų Karabacho. 

Vietoje antklodės – smėlis

Grįžęs iš kelionių po Sovietų Sąjungą į Lietuvą R. Lapaitis daug skaitė, ypatingai jį domino Šiaurės poliarinis ratas. ,,Kas jo nematė, reiškia nematė nieko“, –  perskaitė vienoje knygoje.

Per 2 mėnesius pasiruošė šiai atšiauriai kelionei. ,,Žinojau, kol  esu jaunas ir stiprus, tol galėsiu keliauti. Mano devizas  buvo – nieko neįsimylėk ir prie nieko neprisirišk. Viena mergina norėjo su manimi keliauti kartu, bet nepriėmiau. Liepiau gulti ant žemės ir daryti atsispaudimus, ji padarė 10. Pasakiau, kad netinka. Ji būtų ištvėrusi, bet neėmiau. Buvau žiauriai griežtas“, – pasakojo Ričardas. Jis pripažino, kad būdavo sunku, nes visose kelionėse pinigų turėdavęs tik į priekį.

Krasnojarske sužinojęs, kad laivas išplaukė, ir kitas į Šiaurę bus tik po mėnesio, keliavo prie Baikalo, pasiekė Tolimuosius rytus. ,,Mėnesį laiko nebuvau matęs lovos. Nakvojau po atviru dangumi, bet niekuomet neapsileidau. Kiekvieną rytą nusiskusdavau, susišukuodavau, išsiplaudavau rūbus. Prie Japonijos jūros miegodavau apsikasęs smėliu, jis įkaista prieš saulę ir naktį būna šilta. Vladivostoke nakčiai patekau į operos ir baleto teatrą. Rūbininkas nusisuko ir prasmukau, kur pašaliniams draudžiama įeiti. Aš ten pasilikęs ir permiegojau, ir spektaklį pažiūrėjau“, – dalijosi prisiminimais R. Lapaitis.

Vėliau prie jo kiekviename mieste prieidavo vaikai, pakalbėję pasiūlydavo pagalbą, parsivesdavo pernakvoti į namus. Galiausiai žurnalistas pasiekė nuo pasaulio atkirtos tautelės  žmones. Susipažino su gyvenimu šiaurėje, balansavimu tarp gyvybės ir mirties. Bendravo su šamanais. Kelionę į Šiaurę Ričardas vadina mistine.

Ledkalnis jausmų sferoje

Nuolat keliaudamas, jis atitolo nuo namų, didesnė properša darėsi tarp draugų. ,,Aš tobulėjau dvasiškai, o jie dvasiškai krito žemyn. Atsidarius Lietuvos-Lenkijos sienai, draugai pasinėrė į materialinius dalykus, užsiėmė kontrabanda. O aš buvau kaip indėnas – nuskuręs, apiplyšęs, bet visas švytintis nuo patirtų įspūdžių. Tuo tarpu draugai skaičiavo mašinas, ,,babkes“, rengė vakarėlius, pramogavo su merginomis. Manęs tai nedomino“, – pasakojo Ričardas.

Išgirdęs, kad Šiaurės Urale daug žmonių matė NSO, nusprendė pasidairyti tame regione. Lankėsi Permėje, kur niekada nesinaudojo viešbučiu. Pernakvodavo parke, medyje ar pas žmones. Labai mažai valgė. Buvo taip sulysęs, kad rankomis apglėbdavo liemenį. Užtat galėjo daug vaikščioti ir nejausdavo nuovargio.

Eilėraščius, išspausdintus poezijos rinkinyje ,,Dykumos pranašystės“, rašė Čerdynėje, kur nepaprastai graži gamta. ,,Skaudu buvo tik tai, kad mane įsimylėjo viena kelionėje sutikta mergina. Ji su ašaromis akyse prašė pasilikti. Deja, aš nemokėjau gyventi vienoje vietoje. Buvau tikras ledkalnis jausmų sferoje“, – teigė R. Lapaitis.

Čečėnijoje pateko į mėsmalę

 Visgi grįžęs iš kelionės po Šiaurės Uralą jis vedė savo pirmąją žmoną Jolitą. Santuoka džiaugėsi neilgai.

Jau po kelių mėnesių per televiziją pamatęs Čečėnijoje vykdomus karo baisumus, nusprendė vykti į šią rusų okupuotą šalį. ,,Pasakiau žmonai, kad gali verkti ar neverkti, vis tiek išvažiuoju. Paprašiau  greičiau sudėti daiktus, nes per pusvalandį turėjau susiruošti kelionei. Po 2 savaičių per televizijos vakarines žinias parodė, kaip aš Čečėnijoje papuoliau į susišaudymą. Žmona nieko nežinojo, ar likau gyvas. Ten patekau į tikrą mėsmalę. Nužudytus žmones veždavo sunkvežimiais. Rusai nužudė 150 tūkst. taikių gyventojų. Neliko akmens ant akmens ir aš turėjau išgyventi“, – pasakojo karo žurnalistas, savo akimis regėjęs ir Chodžaly tragediją kalnų Karabache.

Jis yra dokumentinio kino filmo „Begalinis koridorius“ pagrindinis herojus. Šis filmas, pristatytas ir lietuvių publikai,  pasakoja  apie 1992 metais  Kalnų Karabacho miestelyje Chodžaly įvykusią tragediją, kai vos per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 taikių gyventojų, o daugiau nei 1000 pateko į nelaisvę. Kalnų Karabache Ričardas pabuvojo net 6 kartus, Čečėnijoje – 3.

Planuose – pagalba mokyklos statybose

Neseniai R. Lapaitis sugrįžo iš Azerbaidžano Respublikos, kur domėjosi priefrontės zonos stovyklose įsikūrusių pabėgėlių iš Kalnų Karabacho gyvenimu. Ten esantis 1 milijonas pabėgėlių gyvena baisiomis sąlygomis.

,,Jeigu per šūvio atstumą  (1,5 km) prie armėnų pozicijų priartės vaikas, moteris, senelis – bet kas bus nušautas be jokio gailesčio. Kai kur armėnų snaiperiai 400 m atstumu nuo azerbaidžianiečių kaimų turi įsirengę siaubingai atrodančius įtvirtinimus, kylančius į viršų tarsi piramidės. Žmonės nusirengę parodė šviežiai peršautas kojas, krūtinę, rankas, pilvą“, – pasakojo žurnalistas. Laukus pabėgėliai ten dirba naktimis, kad jų nepastebėtų snaiperiai. Būsto neįmanoma nusakyti žodžiais. Nesuprasi, kur miega. Kiauros sienos ir stogai, suvarpyti kulkų, nėra grindų, o langai plėvelėmis užkalti. Neturi nei dujų, nei vandens, daug kur maistą gamina ant laužų. ,,Žmonių nusivylimas didžiulis, jų gyvenimo sąlygos kraupios. Tokio skurdo nemačiau niekur, net Čečėnijoje“, – sakė žurnalistas, prasitaręs, kad ten ketina sugrįžti dar kartą ir padėti vieno kaimo žmonėms pasistatyti mokyklą. Po to žada surengti fotografijų parodą ,,Arkos“ galerijoje.

,,Vienas mano artimas žmogus sakė, kad kelionė į priefrontės zoną yra beprasmė. Tačiau, kai pamačiau, kaip žmonės manęs laukia, koks esu jiems reikalingas, manau priešingai. Mane gerbia, ne už tai, kad lakstau po kulkomis, o kad padedu žmonėms. Nepamirštu tų, kuriems reikia pagalbos.

Į šią paskutinę kelionę išvykau sunkiu metu,  neturėjau daug pinigų, bet džiaugiuosi, kad jai ryžausi. Ir toliau noriu keliauti, judėti į priekį. Dar turiu pakankamai jėgų.

Išvykdamas atsisako didžiausio savo turto

Ilgai vienoje vietoje neužsibūnantis karo žurnalistas R. Lapaitis yra patyręs ir emigranto dalią, nemažai keliauja ne tik Azijoje, bet yra aplankęs ir daug Europos šalių. „Čia, Lietuvoje, mane laiko tik sūnus Modestas, kuriam 4-eri metukai. Išvykdamas atsisakau ne namų, o būtent jo, didžiausio savo turto“, – teigė Ričardas.

Pavojingose kelionėse žurnalistas sakė nejaučiantis jokios baimės, nes ši prišaukia nelaimes. Tvirtino suprantantis, kad ir jo visą laiką neglobos kažkokia nematoma jėga, apsauganti nuo nelaimių. Tačiau priimantis tai ramiai, juk visi kada nors mirsime. ,,Nežinau, kas yra geriau – ar mirti jaunam, ar senam, bejėgiam lovoje, kankinamam skausmų ir pragulų“, – atviravo karo žurnalistas R. Lapaitis.