Nuošali, miškų apsupta sodyba Alytaus rajone Pavartėnų kaime nėra įtraukta į jokį turistinį maršrutą. Joje kuriamo muziejaus dar nėra nė viename muziejų sąraše. Tačiau jo aplankyti vis dažniau atvyksta keliautojų po Lietuvą grupės ir pavieniai įdomybių ieškotojai.

 

Paslaptinga sodyba vilioja lankytojus

Žinia apie tai, kad čia kuriamas analogų neturintis Inkvizicijos muziejus keliauja iš lūpų į lūpas ir į Akmenyčios miško apsuptą sodybą, pro kurią eina keliukas link legendomis apipinto Mergos akmens, vilioja vis daugiau aštrių pojūčių, egzotikos, mistikos mėgėjų. Ir šiaip smalsautojų.

 

 

Juos pasitinkantis vienos sodybos dalies (ji priklauso dviems savininkams) šeimininkas 54 metų Albertas Dusevičius niekada neatsisako parodyti to, ką kuria savo tėvų namuose. Pats Albertas juose būna tik savaitgaliais ir per atostogas.

 

Kitu laiku jis tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Turi pulkininko leitenanto laipsnį. Yra buvęs trijose tarptautinėse misijose: Irake, Afganistane, Turkijoje.

 

Pirmų dviejų patirtį apvilko literatūriniu  rūbu – parašė kovinį nuotykių romaną „Perkūno karys“. Pirmąją jo dalį išleido 2009, antrąją – 2011 metais. O 2013-aisiais, kai, planavo, turėjo pasirodyti trečioji knygos dalis, Albertas atsidūrė pelkėje. Ne tik toje nedidelėje, kur miške prie tėvų namų  telkšo, bet ir daug gilesnėje, gyvenimiškoje.

 

 

Braidydamas po ją ieškojo atsakymų apie galimybių ribas, kurias gali pasiekti žmogus, kentėdamas pats ir sukeldamas skausmą kitam, apie nuodėmes ir teisingumą, apie pragarą su visais devyniais, o gal ir daugiau jo ratų, į kurį pakliūti galima ne tik po mirties.

 

Kova su vidiniais demonais įgavo šokiruojančiai mistinį pavidalą – Albertas apgyvendino juos savo aplinkoje. Retame eglynėlyje, pakeliui link pelkės, jis įkurdino iš po žemių šviečiančias kaukoles, vaiduoklio stovylą, juodą mirties ranką, negausiai žemėmis užpiltą negyvėlį, už kurio kyšančių kojų su apsamonajusiais batais neapdairus žioplinėtojas gali lengvai užkliūti.

 

 

Įėjimą į šį pragarą užstoja karsto dangtis, kuris atsiveria ne kiekvienam prie jo priėjusiam. „Pragaro durys atsidaro tik nuodėmingiausiems“, - sako Albertas su vos pastebima ironiška šypsena veide.

 

 

Inkvizicijos muziejus su markizu de Sadu

 

Su tokia pat lengva ironija jis savo dar oficialiai neatidaryto muziejaus lankytojams pristato jo eksponatus – inkvizicijos laikų bausmių ir kankinimo įrankius: vyrišką ir moterišką skaistybės diržus, eretiko šakutę, narvą, kabyklą, kaukolės traiškytuvą, kankinimų stalą, ispaniškas šukas, gėdos kaukes.

 

 

Prie kiekvieno jų yra aprašymas lietuvių, lenkų, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, paaiškinantis, kam ir kaip šie įrankiai buvo naudojami. „Auka pakabinama diržais ant lubų, rankos prisegamos prie šonų, geležinis spyglys, esantis ties išeinamąja anga, įsminga ir sukelia baisius skausmus kankinamajam“. Tai – apie kabyklą.

 

Kitų įrankių aprašymai dar iškalbingesni. Bet toli gražu ne visi muziejaus lankytojai juos skaito – ypač po to, kai muziejaus įkūrėjas vaizdžiai kiekvieną eksponatą pristato. 

 

Dažnai savo svečius jis pasitinka pasipuošęs markizo de Sado kostiumu. Su špaga rankoje. Kviečia patogiai įsitaisyti, atsipalaiduoti ir pradeda žaismingai pasakoti kankinimų istoriją.  Daugelis svečių iš pradžių paklūsta: atsipalaidavę juokauja, krizena, sąmojais palydi šeimininko pasakojimą. Bet ilgainiui juoko mažėja. Šurmulys rimsta. Sąmojai tyla.

 

Regis, dar labiau prityla ir taip ramus pasakotojo balsas. Po įžangos jis atitraukia širmą ir pritilę lankytojai aikteli, išvydę vieną moterį kankinimų narve, kitą moterį ir vyrą – su jiems skirtais skaistybės diržais. 

 

Iš kur gavo seksualius manekenus, Albertas nutyli, o visus kankinimo įrankius jam nukaldino nagingi kalviai. Dabar muziejuje – per dešimt įrankių. Pagal Alberto sumanymą, bus dar pora – vadinamoji Popiežiaus kriaušė, kuri jau užsakyta ir gaminama, bei kankinimų ratas. Tik kai viskas bus baigta, muziejaus įkūrėjas pradės į jį kviesti lankytojus.

 

Pakeliui į pragarą - giljotina

 

O parodęs jiems kankinimo įrankius palydės į pragarą – jau anksčiau minėtą eglynėlį palei pelkę. Pakeliui stovi giljotina. Praeidamas jis mosteli ranka į ją: „Reikės ašmenis įdėti – per drąsiai čia visi gulasi fotografuotis“, -  tarsteli Albertas ir aš nuduodu galvojanti, kad jis juokauja, nors visai nenustebčiau, jei ką nors panašaus padarytų – jam patinka šokiruoti.

 

 

Tai – dar viena priežasčių, kodėl prie namų, kur leidžia savaitgalius ir atostogas, karininkas kuria pragarą. Jis, kaip ir kankinimų muziejus, dar nebaigtas.

 

Kaukolės, karstai ir vaiduokliai – anaiptol ne viskas, kas čia bus. „Čia atsivers tikras pragaras ir bus labai baisu“, - sako Albertas. Jo balsas – vis toks pat ramus, o veide – mįslinga šypsena. 

 

 

„Vėjui papūtus, čia girdėsis aimanos, raudos ir vaitojimai“, - toliau vardija jis ir prisipažįsta: „Man pačiam jau čia nejauku naktį vaikščioti. Kartais atrodo, kad aš sukūriau ir paleidau kažkokius monstrus, kurių nebegaliu valdyti“.

 

 

Patinka intriguoti žmones ir juos stebėti

 

„Bet nori juos kurti toliau ir daugiau. Ar dar negana jų?“, - klausiu. 

 

„Negana. Aš noriu, kad žmogus, čia įėjęs pajustų, kaip jam pasišiaušia plaukai ir net nesuvoktų, nuo ko“, - sako Albertas.

 

Jis neturi tikslo įvaryti žmonėms baimės, juos prigąsdinti ir paleisti bijoti toliau.

 

 

Jis nori priversti ar bent paskatinti žmogų mąstyti. Prisipažinti, kad kiekvienas turi ne tik gražią, fasadinę pusę, kurią demonstruoja socialiniuose tinkluose ir kitur viešojoje erdvėje, bet ir juodą, demoniškąją dalį, kuri nežinia kada gali prasiveržti ir nežinia kokiais  būdais pasireikšti.

 

„Man patinka intriguoti, stebėti žmones, jų reakciją. Mes visi save pristatome visuomenei savo pačia geriausia puse: gražios nuotraukos, visi laimingi, geri, padedantys, aukojantys. O iš tiesų visi esame „velnių prišveitę“. Tie velniai pas mus viduje kažkur yra ir esant tam tikroms aplinkybėms jie išlenda,  užvaldo mūsų protą. Demonai užstaugia ir mes patys nustembam, kokie galim būti – talpinantys savyje visas septynias didžiąsias nuodėmes: puikybę, tinginystę, gobšumą, pavydą, rajumą, rūstumą, pasileidimą“, - dėsto Albertas.

 

Svajojo statyti vandens malūnus, bet gimė Šreko pelkė

 

Praėję pro dar nebaigtą kurti pragarą mudu kalbamės įsitaisę prie pelkės ir jo vaikystės tvenkinio Akmenyčios miške, ir Albertas prisipažįsta neturėjęs nei noro, nei planų grįžti į tėviškę ir daryti ką nors panašaus į tai, ką daro dabar.

 

2005-aisiais, grįžęs iš pirmosios savo misijos Irake, jis, Vilniuje gyvenantis karininkas, pradėjo ieškoti sodybos Dzūkijoje. Norėjo, kad būtų pušyne, būtinai – prie upelio. Gal būtų statęs vandens malūnus – nusijuokia dabar. Bet svajonių sodybos rasti nesisekė: vienos buvo neįkandamos dėl kainos, kitos – dėl tarp giminių vykstančių „santa barbarų“.

 

Tuomet šviesios atminties jo tėvukas Vladislovas, kurį visas kaimas Vladuku vadino, pasiūlė nesiblaškyti, važiuoti į Pavartėnus. „Padovanosiu aš tau tų daiktų“, - pažadėjo sūnui.

 

Ir šis „tų dovanotų daiktų“ priėmė. Tėviškės miško pelkė ir erdvė aplink ją iš pradžių tapo trankių roko grupių koncertų, išradingų ir net šokiruojančių linksmybių vieta, gavusi animacinio filmo personažo -  Šreko -  pelkės vardą.

 

Linksmybių vieta virto dvasių šešėlių erdve   

 

Bet netrukus ji virto tamsiųjų jėgų erdve su joje nusėdusiais gyvenimiškais skauduliais ir juoduliais. „Su dvasių šešėliais. Noru pasakyti, kad tiek nugyvenau, bet vis tiek nepažįstu nei pasaulio, nei savęs, nei ypač moterų“, - prisipažįsta Albertas. Bet į didesnius prisipažinimus ir atviravimus jis nelinkęs.  

 

 

„Taip aš bandau išreikšti savo pasaulio nepažinimą, demonišką žmogaus prigimtį ir priminti, kas jo laukia, jeigu jis tą savo demonišką prigimtį išleidžia“, - vėl į abstrakcijas suka  Albertas, kai kažkelintą kartą, vis kitaip apsukdama, užduodu kone tą patį klausimą: kodėl jis tai daro?

 

Būtent norėdamas suvokti denoniškąją žmogaus prigimties pusę, jis gilinosi į inkvizicijos laikų ir kankinimų detales, markizo de Sado filosofiją. Ne techninius ar fizinius, o psichologinius dalykus.

 

„Man buvo įdomiau, kiek žmogaus psichika gali išlaikyti būnant kankinamu ir būnant budeliu. Labiau domino būtent inkvizitoriaus, budelio psichika. Kiek gali žmogus ištverti, matydamas kito žmogaus kančią?  Kiek jis gali būti psichologiškai angažuotas arba bejausmis kankindamas kitą? Žvėrys juk niekada taip nesielgia – jie nekankina vienas kito“, - svarstė pragarą žemėje užsimojęs sukurti karininkas.

 

 

„Aš nekuriu blogio auros“

 

Mums besikalbant vis labiau vakarėjo. Paukščių balsai miške darėsi garsesni už mudviejų ir žiūrėdama į pragaru virstantį eglyną, pro kurį, žinojau, dar reikės praeiti, paklausiau Alberto:

 

Tu kuri aplink save blogio aurą. Ar tavęs tai neslegia? 

Tai nėra blogis. Tai labiau didaktinė, rūstybės, Dievo bausmės aura.

 

Tu tikintis?

 

Laikau save tikinčiu, prisilaikau tradicinės krikščioniškos pasaulėžiūros. Esu įsitikinęs, kad yra kažkas aukščiau mūsų sąmonės ir nesibaigia viskas su šituo kūnu ir gyvenimu.

 

Bet kiekvieno krikščionio tikslas yra patekti į dangų. O tu kuri pragarą.

 

Aš tam jį čia ir kuriu, kad patektume į dangų. Jei žinai, kad yra pragaras, žinai, koks jis yra – tu stengsiesi į jį nepatekti.

 

Vadinasi, tu stengiesi parodyti pragarą, kad žmonės, jį pamatę, stengtųsi būti geresni, teisingesni, neišpuikę, neapsiėdę ir nepasileidę?

 

Taip. Tai yra kaip edukacijos suaugusiems. Noras pasakyti: baikit jūs tam feisbuke veidmainiauti, kokie jūs esate geri. Ateikit čia ir pamatykit, kokie jūs galit būti blogi ir kiek blogo gali nutikti su jumis. Kai tu žinai, kas glūdi tavo viduje, tu gali imtis  atsargumo priemonių. Aš būčiau laimingas, jei žmonės iš čia išeitų susimąstę.

 

O kokie jie išeina?

 

Su dideliais klaustukais akyse! Aš nežinau, ką jie galvoja: ar čia geras muziejus, ar šiaip nukvakusio plikio sapalionės? Išeidami visi mandagiai padėkoja, bet, matau, visiems rūpi klausimas: ar jis iš tiesų toks, ar tik apsimeta? Aš niekada neatsakau į šį klausimą. Net ir sau. Gal ir nenormalu tai, ką aš darau – juk kiti žmonės taip nedaro?

 

Klausant atrodo, kad psichologai su tavim turėtų ką veikti...

O, taip! Jiems aš esu labai įdomus tipažas! – smagiai juokdamasis patvirtina Albertas.

 

 

Penkias dienas per savaitę jis dėvi kariškio uniformą ir tarnauja Tėvynei. Sekmadieniais sporto klube Alytuje veda jogos užsiėmimus. Dar studjuoja kinų mediciną ir tėviškėje pats savo rankomis stato namą. O laisvu nuo viso to laiku kuria pragarą ir Inkvizijos muziejų.

 

Ar nejauti dvilypumo ir prieštarvimų savyje? – klausiu Alberto, neseniai feisbuke pasidalijusio nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip per atsotogas dengia savo namo stogą.

 

„Žmogus yra toks velniškai sudėtingas ir turi tiek daug pusių...Aišku, jeigu nepaskęsta buityje, neužsidaro komforto burbule, nukirsdamas savo besiplečiančias šaknis. Jeigu pradeda domėtis kažkuo daugiau, tai visada atranda neordinarių dalykų. Mistika – vienas jų“, - sako Albertas.

 

Jo sukurto pragaro vartai atsivers rudenį.

 

 

Projektą „Kultūros kaleidoskopas“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas