Kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, kuris visuomenėje ir profesiniuose sluoksniuose vertinamas nevienareikšmiškai, tapo ne tik aktualu, bet ir būtina. Kiek tam yra pasiruošusios mokyklos, rodo gyvenimiški pavyzdžiai, kurie džiugina ne visus ugdymo proceso dalyvius, nes įtraukusis ugdymas apima įvairias mokinių grupes, ne tik tuos, kurie turi negalių ar mokymosi sunkumų. Ypatingus gabumus arba didelį mokymosi potencialą turintys vaikai taip pat yra išskirtiniai, nes jie, besimokydami bendrose klasėse, nevisiškai realizuoja savo gabumus, todėl kiekvienam mokiniui reikia pritaikyti dėstymo, mokomosios medžiagos patikrinimo ir įsitraukimo į ugdymą organizavimo metodus. Tuo ir grindžiama universalaus dizaino mokymuisi prieiga, kurios metu kiekvienam – ir mokiniui su negaliomis, sutrikimais ar mokymosi sunkumais, ir labai gabiam mokiniui – pritaikomas individualizuotas ugdymas. Jis yra apibrėžtas Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos apraše (2011) ir ypač seniai taikomas realizuojant gabiųjų potencialą muzikos, meno mokyklose.

Daugybė „jeigu“, ir vaikas pasiekia aukštumų

Jau pačioje Muzikos mokyklos misijoje įvardijama: „sudaryti lygias galimybes kiekvieno mokinio saviraiškai...“, o tai reiškia, kad čia kiekvienas besimokantysis gali atrasti, arba patyrę pedagogai padės atrasti, kelią į savo kuriamą vidinį pasaulį, susieti jį su supančia aplinka.

Jeigu tai itin talentingas mokinys, jeigu jo gabumai pastebėti laiku, jeigu mokytojas atranda balansą tarp darbo ir vaiko poilsio bei kūrybos, jeigu tėvai palaiko savo vaiko gabumų puoselėjimą ir dar daugybė „jeigu“, toks vaikas pasiekia profesionalių aukštumų, jam atsiveria Lietuvos ir pasaulio scenos. Kaip nūnai atsivėrė mokyklos absolventams Justinai Gringytei, Rasai Vitkauskaitei, Kazimierui Jušinskui, Osvaldui Petraškai, Tadui Pasaravičiui ir daugeliui kitų. 

Džiaugsminga gyvenimo dienų spalva

Bet yra ir kitų džiuginančių muzikinių istorijų iš Alytaus muzikos mokyklos gyvenimo. Jose nerasime vardų ar pavardžių – mokinių vardai bus išgalvoti. Tikra bus – muzika ir žmonių tarpusavio ryšys. Nes kitaip negalėtų vykti ugdymas, siejamas su sveikatos puoselėjimu, su psichologine harmonija, socialiniu saugumu. 

O jeigu muzika tampa džiaugsminga gyvenimo dienų spalva, padedančia užmiršti skausmą, kitoniškumą, rutiną? Muzikos mokykloje mokosi vaikų su labai individualiais poreikiais: su regos, judėjimo, koordinacijos, elgesio, kitais vystymosi bei neurologiniais sutrikimais, genų nulemtomis ligomis. Ir kiekvienam jų pritaikoma individuali programa: vieni muzikuoja individualiai ar grupėje, koncertuoja arba klausosi ir vertina koncertus, kuria muzikinius žaidimus ir improvizuoja.

Prie tradicinių muzikinio ugdymo metodų prisideda ir muzikos terapijos metodai, kurių efektyvumo vertinimą tenka dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus universiteto magistrantams. Tokio pobūdžio metodai jau buvo taikomi nuo 1997 metų, įkūrus Muzikos mokykloje „Credo“ programą, skirtą vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais integracijai.

Sielos maistas, subrandinamas širdyje

Skaičiuojame 27-uosius šios programos metus. Pirmieji mokiniai jau suaugę, turi savo veiklas, malonu nors iš šalies stebėti jų gyvenimus, kartais susietus su muzika, menu, o kartais tiesiog matant renginiuose. Dauguma jų nenoriai skiriasi su Muzikos mokykla, nes čia jautė mokytojų paramą, draugišką palaikymą. 

Mažoji Linutė, atėjusi į mokyklą dar neturėdama nė šešerių metukų, bendravo neįprastai, itin vaikiškai, tačiau tuomet tėvams ir mokytojams nekilo klausimų, kodėl vaikas vengia akių kontakto, pašnibždomis kartoja suaugusiųjų žodžius arba nereaguoja į emocijas. 

Dabar ji groja sudėtingus kūrinius, dainuoja angliškai ir akompanuoja sau pianinu ir, o stebukle, viso dainavimo metu žiūri mokytojai į akis ir šypsosi. Ir groja ji namuose nuo ryto iki vakaro, pati, niekieno neraginama. 

Girdėjau, yra kalbančiųjų, neva geriau tegul tokie vaikai mokosi kepti ir pardavinėti bandeles ar naminius makaronus, kad užsidirbtų maistui. Mielieji, čia sielos maistas. Jis neperkamas ir neparduodamas taip paprastai – jis subrandinamas širdyje.

Turėkime drąsos praverti duris

Nėra didesnio džiaugsmo mokytojui, kaip išgirsti tėvų pasisakymus, kad vaikas labai laukė dienos, kai eis į muzikos pamoką. Ne veltui šiandien Muzikos mokykloje daugiau kaip pusė mokytojų dirba ar dirbo su individualių poreikių turinčiais vaikais (1997 metais tebuvo vienas, po metų – trys, o vėliau pedagogai įgijo daugiau žinių, kėlė kvalifikaciją, ir jų vis daugėjo).

Manau, kad šiandien kiekvienas mokytojas turi pakankamai žinių, yra susiformavęs teigiamas nuostatas įvairių gebėjimų ir galimybių vaikų muzikiniam ugdymui, tiktai turėkime drąsos praverti duris į meno pasaulį. 

O drąsos juk reikia kiekviename žingsnyje: štai vežimėlyje prikaustyta ir regos negalią turinti mokinė ne tik groja Liudvigo van Bethoveno „Odė džiaugsmui“, bet, sėkmingai baigusi bendrojo ugdymo mokyklą, nuotoliniu būdu studijuoja aukštojoje mokykloje. Po paskaitų ji atsipalaiduoja muzikuodama. 

Ką bekalbėti apie mažuosius mokinukus, kurie turi pereiti nepatogumų ir įkyraus aplinkinių smalsumo barjerus. Ar kiekvienas suprantame, kas dedasi jų mažose širdelėse? 

Mokytojas negali būti neutralus, abejingas, nepastabus – šalia įprastos, įstatymais pagrįstos ugdymo rutinos yra dar kitas pasaulis – mikropasaulis, kuriame kyla svarbiausi asmenybės virsmai, lydimi muzikos garsų. Tegul jie lydi kiekvieną iš mūsų.

Prof. dr. Aldona Vilkelienė