Verbų sekmadienis – viso krikščioniškojo pasaulio šventė. Etninės kultūros užsiėmimus vedanti muzikos mokytoja ekspertė Jolanta Sabonienė sako, kad verba yra sakralinis simbolis, ir dalijasi mintimis apie šventę, kuri pasižymi papročiu garbinti pirmuosius atbundančios gamtos gyvybės ženklus.

– Žmonės žino Velykų prasmę, tačiau įtariu, kad paklausus dažno, ypač jaunesnio, lietuvio, ką švenčiame Verbų sekmadienį, neatsakytų. Taigi, kas tai per šventė, kokia tikroji jos reikšmė?

– Verbų sekmadienis – įžanga į Didžiąją savaitę, kurios metu krikščionys laukia Kristaus prisikėlimo šventės – Velykų. Verbų sekmadienis yra neatsiejamas nuo pagrindinio atributo – verbos. Jos sampratoje galima įžvelgti dvi plotmes: gamtojautinę ir susijusią su krikščionybe. Naujajame Testamente aprašomas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę ir kaip žmonės, sveikindami mesiją, klojo jam po kojomis palmių šakeles.

– Verbų sekmadienis – ne vien religinė šventė? Tai – atbundančio pavasario šventimas?

– Verbų sekmadienis – viena iš pavasario atbudimo švenčių, pasižyminti papročiu garbinti pirmuosius gyvybės ženklus rodančius medžius, kuriuose, kaip manoma, telkiasi gyvybinės jėgos. Didelę simbolinę reikšmę turi žilvitis ir visuomet žaliuojantis kadagys. Tikėta, kad pašventintų augalų šakelės saugo namus, padeda išlikti sveikam.

– Kaip turėtų atrodyti tradicinė verba? Ar tai – spygliuočio šakelė, ar vis dėlto puošni, spalvota verba, parduodama miestų mugėse?

– Palmės šaka Artimuosiuose Rytuose simbolizuoja pergalę ir amžiną gyvenimą. Jos auga šiltuose kraštuose, todėl istoriškai lietuviai nebuvo jų matę, tad vietoje palmės šakelės rinkdavosi vietinės floros augalus. Mes pasižymime giliomis tradicijomis, Lietuvoje tradicinė verba – kadagio, gluosnio, beržo šakelė. Vilniaus krašte daromos spalvingos verbos iš sudžiovintų augalų. Jos yra vėlyvesnės, bet taip pat simbolizuoja pavasarinį gamtos atgimimą.

– Ar, laikantis senųjų tradicijų, būtina verbą šventinti? 

– Taip, tačiau kadagys, gluosnis, blindė nuo seniausių laikų jau savaime laikyti šventais. Tikima, kad šventinta verba visus metus saugo namus nuo blogio. Su šventinta verba Verbų sekmadienį žaismingai suduodama tiems, kurie nebuvo bažnyčioje, sakant „Verba plaka, ne aš plaku“. Manoma, kad toks gestas kilo iš baltiškosios pagoniškos istorinės praeities, kai lietuvių protėviai buvo glaudžiai susiję su gamta.

– Šiuolaikinis Verbų sekmadienio šventimas stipriai skiriasi nuo to, kuris vykdavo anksčiau? Ar mes puoselėjame senąsias tradicijas?

– Mūsų šeimoje tradicijos yra puoselėjamos. Atsimenu, kai vaikystėje per Verbų sekmadienį būdavau kaime pas senelius ir nešdavomės egliuko šakelę į bažnyčią. Lig šiol nešiojuosi labai ryškų prisiminimą, kai pašventintą verbą užkišdavome už švento paveikslo. Dabar su šeima lygiai taip pat keliaujame į bažnyčią. Sau ir vyrui surišu tradicinę verbą, o mūsų vaikai jas susiriša patys. O dėl tradicijų puoselėjimo... Pastebiu, kad įvyko atgimimas, vis daugiau jaunimo įsitraukia į religines šventes.

– Ar kiekvienas kraštas turi savitą rišimo būdą? Kiekvienas turi savus augalus, kuriuos įriša?

– Taip, kiekvienas regionas turi savitą braižą. Pavyzdžiui, Vilniuje dažniausiai matome kadagio verbas ir Vilniaus krašto verbas, kurios rišamos ant pagaliuko ir dažniausiai būna spalvingesnės, Suvalkijoje tikrąja verba laikoma kadagys, o Aukštaitijoje dar pridedama žilvičio šakelė, Dzūkijoje jos natūralesnės. Augalai taip pat įpinami tokie, kokie tame regione plačiausiai paplitę. Žinoma, panaudojame ir tas gėles, kurias patys užsiauginame. Tik joms tinka ne visi augalai, įprastai naudojami patvariausi, kurie ilgiau laiko formą, nenubyra.

– Kaip Jūs pati susidomėjote verbų pynimo amatu? Ar tai Jūsų šeimoje perduodama iš kartos į kartą?

– Mūsų šeimoje esu pirmoji, kuri pradėjo tai daryti. Visada žavėjausi liaudies kultūra, ypač verbomis. Pati pradėjau jas rišti prieš devynerius metus. Su šeima ruošėmės eiti į bažnyčią ir apsižiūrėjome, kad neturime verbos, tačiau po ranka buvo nemažai džiovintų augalų, kuriuos naudojau gėlių paveikslams. Ir man kilo mintis pabandyti pačiai ją susirišti. Nors pirmos verbos buvo kuklios, tačiau jas nusinešę į bažnytėlę sulaukėme labai daug komplimentų. Kitais metais, prieš Velykas, pagalvojau, kad reikėtų pabandyti dar kartą surišti ir taip po truputį įsivažiavau.

Mano abu vaikai yra meniškos sielos žmonės, jiems nesvetimos verbų rišimo tradicijos, jie geba surišti gražias, spalvingas verbas ir supranta, kiek daug kruopštumo reikalauja šis amatas. Ateityje pamatysime, ar į šią veiklą įsitrauks dar labiau.

– Kaip yra su jaunąja karta? Ar ji taip pat noriai įsitraukia į šį religinį ritualą?

– Kai aš mokiausi mokykloje – nepamenu, kad mus būtų kažkas mokę apie tradicijas. Dabar pastebiu, kad darželiuose, mokyklose vaikai supažindami su šiomis tradicijomis ir papročiais.  Dirbu Muzikos mokykloje ir daželyje, sutinku įvairaus amžiaus vaikų, dauguma jų, net patys mažiausi, žino, kas yra Verbų sekmadienis, ir labai noriai ruošiasi šiai pavasario šventei.

– Kiek užtrunkate surišti verbą? Ar pasiruošimas yra ilgesnis nei pats procesas?

– Verbos rišimo pasiruošimas keliauja metų ratu. Pavasarį pasisėjame augalus darželiuose, vasarą juos auginame, taip pat renkame gėles pievose ir laukuose. Labai svarbu laiku nuskinti, kad augalas nebūtų peržydėjęs, nes tuomet jis atrodys negražiai. Augalus reikia labai gerai išdžiovinti. Svarbu, kad jie neprarastų spalvingumo, todėl džioviname kluone ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje, kur nepasiekia saulės spinduliai. Na, o sausį jau pradedame rišti verbas. Gražios verbos kartais ir per valandą nesuriši, reikia daug daugiau laiko. Šiam užsiėmimui reikia labai daug kantrybės ir kruopštumo, o svarbiausia begalinio noro ir meilės sukurti savo verbą.

– Ko gero, dviejų tokių pačių verbų nupinti nepavyktų?

– Gal šiek tiek panašumo ir galima rasti, bet kiekviena nauja verba yra savita. Dėl pasirinktų augalų įvairovės ir kūrėjo savitumo kiekviena verba tampa išskirtine.

– Apibendrinant mūsų pokalbį, verbos rišimas – tai..?

– Tradicija, savotiška meditacija ir beribė kūryba.