Alytiškė Virginija Ptašnykienė – laiminga, dvasine ramybe spinduliuojanti dviejų vaikų mama, besidžiaugianti gyvenimu, branginanti kiekvieną jo akimirką. Tačiau likimas jai nepagailėjo išbandymų

Prieš beveik trejus metus, prieš pat Kalėdas, Virginijai gydytojai diagnozavo antros stadijos krūties vėžį.

Užklupus ligai, tikybos mokytoja dviejose mokyklose dirbanti 44 metų moteris neleido sau palūžti. Nuoširdžiai melsdama Dievo palaimos, artimųjų, kolegų ir savo mokinių palaikoma patikėjo, kad ligą ji įveiks. Juk ji ne viena – tiek daug ją palaikančių žmonių. ,,Už mane meldėsi visos tikybos mokytojos ir mano mokiniai - tai padėjo man pasveikti“, - įsitikinusi Virginija.

Krūtyje aptiko guzelį

Viskas prasidėjo nuo to, kai moteris netikėtai krūtyje aptiko guzelį. Iš pradžių į tai nekreipė dėmesio. Nemanė, kad tai gali būti įspėjimas apie onkologinę ligą. Visgi mintis, kad reikia išsamiau išsitirti, jos neapleido.

Po pirmųjų tyrimų privačioje klinikoje įtarimų, kad turbūt užklupo viena baisiausių ligų – vėžys - padaugėjo. Išsamesni tyrimai Vilniuje diagnozę patvirtino.

,,Buvo aišku - aš sergu krūties vėžiu. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, iš akių pasruvo ašaros. Pasijutau taip tarsi būčiau pasirašiusi mirties nuosprendį”, - pasakoja pirmuosius išgyvenimus, kai sužinojo apie klastingą ligą, Virginija.

Liga užklupo prieš Kalėdas

Žinia apie ligą moterį užklupo prieš pat Kalėdas. Ruošiantis gražiausiai metų šventei, puošiant namus Virginijos neapleido mintys, kad tai gali būti paskutinės jos Kalėdos. Po švenčių visas dekoracijas sudėjo tvarkingai į vietas, kad artimieji kitais metais, kai jos jau galbūt nebebus, rastų ir pasipuoštų namus.

Tačiau optimizmo ji neprarado - pradėjo dar labiau vertinti gyvenimą, džiaugtis kiekviena nauja diena.

Pašnekovė atskleidžia, kad pažvelgus mirčiai į akis, gyvenimo tiesos jai pasidarė kaip niekados aiškios. Kasdienybė, kuri iki susirgimo vėžiu moteriai atrodė rutina, staiga tapo tokia brangi ir prasminga. Rytinis kavos puodelis, vaiko šypsena, sutiktas žmogus tapo didžiausiu stebuklu.

Virginija niekada neužmirš paskutinės savo darbo dienos prieš operaciją ir ilgą gydymosi laikotarpį. Tą dieną ji vadina apsikabinimų diena. Apie moters ligą sužinoję kolegos ir mokiniai ją pirmiausia stipriai apkabindavo.

Virginija.

,,Turbūt per savo visą gyvenimą nesulauksiu tiek daug šiltų apkabinimų ir nuoširdžių palinkėjimų kaip tądien“, - prisimindama tas dienas šypsosi pašnekovė. Ji prisipažįsta: buvo gera žinoti, kad yra tiek daug ją visa širdimi palaikančių žmonių.

Vyras išreikšdamas palaikymą nusiskuto plikai

Daugiausia stiprybės ji pasisemdavo iš mylimo vyro Ryčio, kuris padėjo įveikti ligą, išlikti dvasiškai stipriai. Vyras netgi nusiskuto plikai galvą, kad būtų panašus į žmoną. Sunkiausiu laikotarpiu tvirtai laikė ją už rankos. ,,Mudu esame geriausi draugai", - šypsosi pašnekovė.

Su sūnumi ir mylimu vyru Ryčiu.   

Gydymas truko 9 mėnesius. Pirmiausiai Virginijai buvo atlikta operacija. Po jos paskirti 8 chemoterapijos ir 14 spindulinės terapijos seansų. Po jų moteris jausdavosi labai prastai. Kankino nuolatinis pykinimas, silpnumas.

Visu šiuo sudėtingu laikotarpiu moteris ištvėrė be raminamųjų vaistu. Malda, bendravimas su Dievu jai buvo pats geriausias vaistas, sunkiausias momentais stiprinęs ir neleidęs palūžti.

 
Jau dveji metai Virginija jaučiasi sveika. Tačiau, kaip pati sako, šiuo metu ji jaučiasi esanti remisijoje. Nors ir nejaučia ligos požymių, bet dar yra atidžiai stebima medikų. Dar po trejų metų atidaus stebėjimo ji galės save laikyti visiškai pasveikusia. Ši nelengva patirtis moteriai leido daug suprasti ir į gyvenimą, žmones žvelgti dar atviresne širdimi.

Pradėjo labiau vertinti gyvenimą

,,Tikėjimas, viltis ir meilė visada kartu su manim. Klausau, ką sako mano širdis, šypsausi šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau. Juokiuosi iš savęs, priimu viską ir neklausiu, kodėl man. Nes kas įvyksta, kas turi įvykti“, - įsitikinusi Virginija.

Ji visoms moterims pataria užklupus ligai neužsikrauti ją lydinčių išgyvenimų naštos tik ant savo pečių. ,,Reikia leisti artimiesiems ir visiems mūsų skausmui neabejingiems žmonėms padėti. Tada liga bus lengviau įveikiama“, - tikina pašnekovė.

Įveikusi ligą alytiškė išmoko gyventi paprasčiau, pakeitė gyvenimo ritmą. ,,Visada visur skubėdavau, turėjau daugybę darbų, rūpesčių, planų. Nežinau, kas daugiau galėjo mane sustabdyti, jei ne liga. Pasveikusi supratau, kad gana lėkti, turiu išmokti džiaugtis šia diena ir gyventi taip, kad laiminga būčiau šiandien“, - sako Virginija.