Žygis vyks gegužės 20 d. unikaliame Punios šile. Žygio ilgis – 12 kilometrų. Žygio pradžia – 10 val. Punios girininkijoje, Panemuninkų kaime, Alytaus rajone.

Savo transportu iki girininkijos galima vykti taip: iš Naujosios gatvės (130 magistralė) prie Gulbynės ežeriuko sukame į dešinę ir važiuojame tiesiai 11 kilometrų Nemuno gatve – pramonininkų žiedas, Žaunieriškiai, Praniūnai, Panemuninkai – iki pat kelio pabaigos. Čia paliekame mašinas ir toliau keliaujame pėsti.

Žygio dalyvius iš Alytaus nemokamai veš autobusas. 9.30 val. jis išvyks iš S. Dariaus ir S. Girėno g. prie Rotušės, atgal važiuos 14 val. nuo Punios girininkijos.

Žygio maršrutas

Nuo girininkijos sukame į kairę, už 100 metrų – į dešinę, ir 4 kilometrus einame vadinamąja  Muravjovo linija. 1863 m. šiuo keliu naudojosi caro armija, gaudydama Punios šile besislapstančius sukilėlius. Vėliau sukame į dešinę link unikalaus Punios draustinio ir dar po 4 kilometrų pasiekiame atstatytą Dainavos apygardos partizanų vadavietę. Šį bunkerį įrengė 1919–1920 m. laisvės kovų dalyvis, Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis.

Ąžuolio kvietimu 1947 m. balandžio 22–24 d. Punios miške įvyko Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydis. Jame dalyvavo ir legendinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tuometinis Dainavos apygardos vado pavaduotojas.

12.30 val. prie Dainavos apygardos štabo bunkerio pagerbsime partizanus, Lietuvos kariuomenė pavaišins koše ir arbata.

Atgal į Punios girininkiją grįšime pro įspūdingą savaiminę kunigaikščių ąžuolų alėją, augančią palei Nemuną, kitais partizanų keliais. Šios atkarpos ilgis 4 kilometrų.

Renginio pabaiga 14 val.  

Dainavos apygardos vadavietei savo prisiminimuose Vanagas skiria daug dėmesio:

„Nužygiavę kelis kvartalus, pasiekėme kažkokį gilų griovį, kurio dugnu, vos pėdas galįs apsemti, pamažu tekėjo švarus šaltinių vanduo. Iš atokiau mums parodė krantą, kur apačioje buvo įrengta slėptuvė. Maskavimas buvo labai geras ir akimi negalima buvo nustatyti, kurioje vietoje slėptuvė ir jos durelės. Pagaliau Klevas sustojo, paskleidė mažutes eglaitės šakas, pavertė samanų kuokštelį ir, paėmęs už grandinės, atidarė 45 laipsnių kampu įtaisytas dureles. Tuomet išgirdome slėptuvės viduje kalbantis. Kažkas iš vidaus pusės priartėjo prie durelių ir nurodė, kaip tamsoje laikytis lendant vidun. Aš stovėjau arčiausia durelių ir pradėjau kabarotis. Iš vidaus mane perspėjo, kad teks iš pradžių lįsti aukštyn ir žiūrėti, kur dugne prikaltos atramos, nes už jų teks kabintis kojomis ir rankomis. Palypėjus keturpėsčia, jau pamačiau šviesą, sklidusią iš slėptuvės, nes antrosios durelės buvo atidarytos. Kai nuropojau kelis žingsnius pritūpęs, patekau pačion slėptuvėn. Ten jau buvo galima stovėti kiek palenkta galva. (...)

Po to man buvo smulkiai aprodyta visa slėptuvė, kurioje buvo įvairūs reikmenys spaudai gaminti. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni buvo darbo kambaryje, kiti — virtuvėje, kuri buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar buvo mažas kambarėlis, skirtas maistui laikyti. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi. Vėliau parodė, kad virš slėptuvės, kaminėlio vietoj, buvo įstatytas aukštas tuščiaviduris drebulės kamienas. Jis visiškai nekrito į akis. Blogiausia, mano nuomone, buvo tai, kad aukštai, netoli kranto, ėjo miško keliukas.

Man papasakojo, kaip žiemos metu, kai būdavo prisnigę, vyrai išeidavo kaiman. Atidarius slėptuvės dureles, buvo iškišamas atitinkamas suolelis, kurio vienas galas su kojomis buvo nuleidžiamas tiesiog  šaltinio vandenin, kuris niekuomet neužšaldavo. Vyrai, apsiavę guminius batus, nušliauždavo suoleliu ir įlipdavo tiesiog vandenin. Tada šaltinio upeliu brisdavo apie porą šimtų metrų, kur skersai jį ėjo važiuojamas miško keliukas. Čia išlipdavo į keliuką ir eidavo kaiman, o grįždavo aplink ir tuo pačiu keliuku, tik iš miško gilumos, prieidavo upelį, įlipdavo į jį ir nubrisdavo iki slėptuvės. Taigi iš pėdsakų atrodydavo, kad ateita iš miško gilumos, perbrista per upelį ir nueita kaimo link. Prie slėptuvės pasibelsdavo sutartu būdu, tada iš vidaus atidarydavo dureles ir atėjusieji lygiai taip pat įšliauždavo vidun. Žinoma, be ypatingo reikalo iš viso buvo vengiama vaikščioti, ypač kai šviežiai pasnigdavo.“

Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisimena, kad iš Punios šilo grįžo gerai nusiteikęs.

„Su Ąžuoliu kalbėdami taip įsijautėme, kad pasijutome paklydę. Nuo to laiko, kai partizanauju, šile buvau pirmą kartą, o ir Ąžuolis neturėjo kompaso. Ilgai blaškėmės, kol išsimušėme prie Nemuno vagos. Pagal srovę nustatėme kryptį ir panemune nužygiavome net iki girininkijos. Iš ten vėl pasukome miškan, nes nuo ten kelias Ąžuoliui buvo geriau žinomas.

Laimei, su rusais nesusidūrėme. Vadavietėje mudviejų seniai pasigedo ir keli partizanai net buvo išėję ieškoti, bet su jais mes prasilenkėme. Tuomet tik apie vidudienį visi susirinkome slėptuvėn. Būdamas Punios šile, susipažinau su Lakštingala. Su juo vėliau man teko ilgesnį laiką gyventi bendroje slėptuvėje.

Artimiau susipažinau su Tauru, kuris tuomet jau ėjo būrio vado pareigas. Jis neblogai piešė ir man įteikė keletą nupieštų karikatūrų. Vienoje iš jų Stalinas buvo pavaizduotas nupenėtu bekonu, o Čerčilis su Ruzveltu sėdėjo lengvojoje mašinoj. Apačioje buvo užrašas: „Kada mes jį pjausime?"

Punios šile vykusių posėdžių nutarimus reikėjo įgyvendinti. Priimtus suvienodinimus ir kitus patvarkymus turėjo paskelbti Ąžuolis įsakymu Dainavos apygardai. Iš šilo skirstėmės labai geros nuotaikos, nes posėdžių rezultatais visi buvo patenkinti.“