Šiuo metu Audiovizualiųjų menų centre veikiančią parodą „Spalvingas Adomo Galdiko (1893–1969) kūrinių lobynas” papildė režisieriaus Arvydo Kinderio dokumentinis filmas „Spalvų pardavėja“. 10 minučių trukmės filme dr. Rožė Šomkaitė pasakoja apie dailininką Adomą Galdiką, dalijasi prisiminimais apie savo susitikimus su šiuo išskirtiniu kūrėju.

Rožė Šomkaitė su A. Galdiku susipažino, gyvendama Niujorke, į kurį pastarasis atvyko 1952 m. iš Paryžiaus.

Adomą Galdiką ji prisimena su ironija ir miela nostalgija, kaip egocentrišką, tik savo tapyba gyvenantį menininką, kuriam socialinė aplinka buvo visai neįdomi. Menininkas visiškai nesidomėjo Amerikos lietuvių gyvenimu. Anot prisiminimų, sau ir visam meno pasauliui A. Galdikas taikė aukščiausius standartus, buvo kategoriškas ir nepakantus kolegų kūrybai.

Dokumentinio filmo pavadinimas „Spalvų pardavėja“ gimė natūraliai – Rožė iš tiesų pardavinėjo Adomo Galdiko paveikslus. Atvykęs į Niujorką, A. Galdikas su žmona gyveno labai skurdžiai, o Rožei patiko menas, ir ji pati norėjo prisidurti sau prie atlyginimo. Su dailininku buvo sudaryta sutartis, pagal kurią, Rožei, pardavus keturis paveikslus, vienas priklausytų jai. Taip Rožė sukaupė nemažą kolekciją Adomo Galdiko tapybos darbų. Šiuo metu jos kolekcijoje – 36 menininko darbai.

Padauginkite iš 4 ir sužinosite R. Šomkaitės parduotų A. Galdiko kūrinių skaičių.

Filmas sukurtas 2022 m., Arvydui Kinderiui kartu su alytiškiu, meno kūrinių kolekcininku, gydytoju–kineziterapeutu Samueliu Tacu lankantis pas Rožę Šomkaitę, jos privačiame name Naujajame Džersyje (JAV).

Parodą Audiovizualiųjų menų centre aplankyti galima iki kovo 1 d. 

Apie dr. Rožę Šomkaitę

Rožė Šomkaitė (gim. 1925 m. vasario 10 d.) – farmacininkė, visuomenės veikėja, filosofijos mokslų daktarė.

1942–44 m. Vilniaus universitete studijavo chemiją. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Čia 1945–49 m. Tiubingeno universitete studijavo prancūzų literatūrą, meno istoriją ir filosofiją. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1950–54 m. Bruklino universitete studijavo farmaciją, 1956 m. baigė Viskonsino universitetą. Dirbo Ethicono medicinos tyrimų institute. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Rėmė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, J. Brazaičio, A. Paškaus knygų leidimą. Aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės gyvenime. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, organizavo siuntas Lietuvos mokykloms, daugiavaikėms šeimoms, našlaičiams.

Yra apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2000 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.).

Dr. Rožė Šomkaitė iš Lietuvos į Ameriką išveždavo vieną svarbiausių rezistencinių leidinių – „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.

Anot „Kronikos“ leidėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, iš pradžių net nebuvo aišku, kam Vakaruose adresuoti minėtą leidinį. Redaktorius žinojo tiek, kad Čikagoje yra marijonų leidžiamas katalikiškas dienraštis „Draugas“, todėl jo redakcijos adresą užrašydavo ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavo į kelionę: „Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas.“ Vieną vasarą iš Niujorko į Vilnių atvažiavo dr. Rožė Šomkaitė. Per ją pasisekė užmegzti ryšius su kunigo Kazimiero Pugevičiaus įkurtu informacijos centru Niujorke. Tada jau buvo aišku, kam konkrečiai adresuoti „Kroniką“, kuri mikrofilmais per Maskvą ar per kokį nors turistą buvo perduodama į JAV.

Dr. Rožė Šomkaitė atvažiuodavo į Lietuvą moksliniais reikalais, bet kartu informacijai rinkti pogrindžio leidėjams atveždavo mažesnių magnetofonų–diktofonų, kurių tuo metu net Maskvoje nebuvo galima gauti. Dr. Rožė (Rozalija) Šomkaitė yra pasakojusi: „Kiekvieną kartą, kai sutikdavau kunigą Tamkevičių, būdavo paduodamas kitas ženklas, kad neišaiškintų. Būdavo taip. Sakydavo, skaityk atvirlaiškį. O atvirlaiškiai tikrai praeidavo, jų nesulaikydavo. Ir, žiūrėk, viena raidė bus parašyta atbulai. Ta raidė reiškia, kad jau naujas „Kronikos“ numeris parengtas.“