Gruodžio viduryje „alytusplius.lt“ skaitytojus sudomino reportažas apie Šv. Angelų Sargų parapijos Carito savanorių aukų rinkimą sunkiau gyvenantiems, stokojantiesiems. Nuotraukose išvydę Birutę Žemaitytę, gydytoją, vienuolę, rašytoją, o svarbiausia, savo kraštietę, alytiškiai suskubo klausti, kaip ji laikosi, ar dar gyva? Ką dabar veikia? Kodėl jos nesigirdi per „Marijos“ radiją?

„Palydėsiu į tėvo namus“ pasirodė penki leidimai, 23 tūkst. knygų!“

Kai ko smalsuoliai galėjo ir neklausti: sesė Birutė gyvesnė už gyvuosius, kantriai nešanti savo gyvenimo kryžių, su meile einanti į žmones. Su B. Žemaityte apsukau tris ratus aplink Šv. Angelų Sargų bažnyčią, lyg nujausdamas skaitytojų norus, pakalbinau.

„Iki šiol be pinigų leidžiu savo knygas, stebuklas ar ne?“ – Birutė pasakoja, kaip įsigudrina tai padaryti. Devyniolikos knygų autorė iki šiol daro stebuklus: skolinasi ir grąžina. Ją paremia ir neprašomi, kartais ir visiškai nepažįstami žmonės. Ji su dėkingumu priima kiekvieną auką. Birutė pati savo knygas išplatina. Keliaudama autobusu, apsikrovusi nešuliais, ji pasiekia atokiausius Lietuvos kampelius.

Rašytojos Birutės Žemaitytės knygos, kurias pavyko aptikti Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

„Palydėsiu į Tėvo namus“ pasirodė penki leidimai, išleista 23 tūkst. egzempliorių. Aš dar turiu šių knygų ir į Alytų atvežiau“, – kalbėjo Birutė.

Tai knyga apie gyvenimą ir mirtį - skaitai ir būtinai pagalvoji, koks aš vargeta, kad nemoku taip giliai tikėti! Būtent už šią knyga rašytoja 1995-aisiais apdovanota Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija.

„Ar dar nepadėjote plunksnos? Užsiminėte, kad rašote dar vieną knygą, apie ką ji?“ – klausiau.

„Tai paslaptis, o gal aš jos neparašysiu“, –  B. Žemaitytė kalba apie dar vieną savo knygą, jau 20-ąją, rašomą kaip ji temoka, užsirašinėdama įspūdžius, mintis, kurios gimsta jos kasdienėse klajonėse, daugybėje susitikimų.  Galima nuspėti, knyga bus susijusi su jos asmenybe, dvasiniais išgyvenimais, Dievo pajauta ir begaline meile, kurią ji jaučia artimui ir Lietuvai. Jos siekis, kad  kuo daugiau žmonių prisiliestų prie tikėjimo paslapčių, puoselėtų krikščioniškąsias vertybes.

Reanimuoti – vėl gaivinti sielą

Pati ne kartą būdama tarp gyvenimo ir mirties, su malda lūpose, mokanti kitus gyventi, kentėti ir išeiti į Tėvo namus, Birutė Žemaitytė alytiškiams pirmiausia įsiminė kaip gydytoja reanimatologė. Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje ji išdirbo 22-ejus metus – nuo 1977 iki 1999 – ųjų. Savo noru išėjo iš darbo ir išsikraustė į Kauno priemiestį, Petrašiūnus. Tai padarė po širdies operacijos, priversta sulėtinti gyvenimo tempą.

„Kolegos sakydavo: eik, Birute, pasakysi tu. Nuo užgesusios gyvybės reikėjo žengti tik keletą žingsnių, praverti duris ir pasakyti artimiesiems žinią apie netektį, paguosti, nušluostyti ašarą. Tie žingsniai – praeidavo visa amžinybė, tai buvo mano kryžiaus kelias“, – tokius išgyvenimus Birutė vis dar prisimena, apie tai pasakoja jos knygos, jos tikros, išgyventos, todėl iki šiol taip godžiai skaitomos.

„Marijos radijuje manęs jau neišgirsite – atsirado pamaina“

Esu buvęs Birutės tėviškėje, Gražulių kaime, netoli Simno, rašęs apie jos tėvelius (jau šviesios atminties), jų gyvenimą, gausią šeimą, septynių vaikų sutarimą ir mokslus. Buvau Birutės tėviškėje ir vėliau, mačiau sode mažytį namelį, kuriame ji rašė savo knygas. Susitikimuose su skaitytojai, platinant jai knygas, po trupinėlį kaupėsi žinios apie rašytoją, kuri dirbdama baigė Kauno medicinos mokyklą, vėliau – Kauno medicinos institutą, galiausiai – neakivaizdines teologijos studijas ir gavo diplomą su teise dėstyti bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose. Buvo įdomu  jos klausytis Marijos radijo laidose.

„Marijos“ radijuje manęs jau neišgirsite, atsirado pamaina. Dievas man skyrė kitus darbus“, –  B. Žemaitytė, po trumpo pokalbio vėl suskubo prie bažnyčios slenksčio pas Carito savanorius, kaip ji sakė, prie savo bažnytėlės.