Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdę šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vingiuoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.

Tai tik viena iš daugybės plačiai paplitusių Anykščių vardo kilmės legendų, kurias sunku suskaičiuoti.

Tačiau į Anykščius susiruošę Alytaus rajono bibliotekininkai tikrai nesirengė velėti rūbų Anykštoje. Ekskursijos programoje buvo žymiai platesnė ir įvairesnė. Joje numatyta viešnagė naujoje Anykščių bibliotekoje, edukacinė programa „Vyno kelias“ Anykščių vyno gamykloje, Medžių lajų tako ir žinomų literatūrinių vietų lankymas bei vaizdingiausias kelionės akcentas - Šv. Mato bažnyčios apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Anykščių apylinkes.

Pirmasis kelionės punktas – Anykščių vyno gamykla. Prieš 15 metų „Anykščių vynas“ atvėrė duris visiems lankytojams ir pristatė analogo šalyje neturinčią pažintinę programą „Vyno kelias, kas mėnesį sulaukiančią daugiau nei 400 turistų. Pasipuošę specialia „kosmine“ apranga bibliotekininkai sugužėjo į specialią patalpą, kurioje stebėjo fermentacijos procesą: vaisių bei uogų virsmą vynu. Degustacijos salėje knygų bičiuliai susipažino su įvairių gėrimų sudėtimi, aromato bei skonio ypatumais.

Toliau sekė ne toks „svaiginantis“ ekskursijos dalyvių dėmesio objektas – Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka. Alytiškiai anykštėnams įteikė neįprastą dovaną – didžiulį šimtalapį, kurio kvapas nuo pat kelionės pradžios neleido užmigti kai kuriems ekskursijos dalyviams. Bibliotekos darbuotojai mielai aprodė įspūdingai atrodančią biblioteką su erdviomis konferencijų ir debatų salėmis, „Idėjų laboratorija“, kurioje vyksta analoginės fotografijos kūrybinės dirbtuvės, aprodė jaukią garso įrašų studiją, kurioje jaunimas įrašinėja savo kūrybos dainas. Belieka tik pavydėti kolegoms jaukių ir modernių erdvių, sėkmingai tampančių vietos bendruomenės ir kūrybingo jaunimo traukos centru.

Norėdami „apsivalyti“ dvasiškai ir nuplauti po apsilankymo vyno gamykloje likusį nuodėmės kartėlį, ekskursantai pasuko įstabaus architektūrinio šedevro – Šv. Mato bažnyčios link. Prieš šimtmetį iškilusi aukščiausia Lietuvoje neogotikinė dvibokštė bažnyčia išskirtinė Lietuvoje ne tik savo 79 m aukščiu, bet ir meno kūriniais bei įstabia apžvalgos aikštele, įrengta bažnyčios bokšte 33 metrų aukštyje. Virpančiais keliais užlipus 186 laiptelius, galima pasigrožėti nuostabia Anykščių apylinkių panorama, sužinoti bažnyčios ir apžvelgiamų vietovių istoriją. Deja, kai kas teįveikė 33 laiptelius ir liko gėrėtis į dangų tolstančiomis „alpinistų“ figūromis.

Būti Anykščiuose ir neaplankyti Puntuko akmens – tai tas pats, kaip lankytis Paryžiuje ir nepasikelti į Eifelio bokštą. Tad šioje kelionėje ekskursantams po kojomis pasipainiojęs 265 tonas sveriantis „akmenukas“ taip pat neliko be bibliotekininkų dėmesio. Dabar jau niekas nepatikrins, bet archeologų manymu, šį milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų. Šis velnio neštas ir pamestas gamtos paminklas iki 1957 m. laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo. Priminsime, jog Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai.

Penktasis ekskursantus paviliojęs aukštutinis objektas – garsusis Anykščių šilelio medžių lajų takas. Prasidedantis netoli Puntuko akmens jis šauna į 21 metrų aukštį ir lyg gyvatė nuvingiuoja palei medžių lajas į viršų. Tako pabaigoje pastatytas 35 metrų aukščio apžvalgos bokštas, kurio fasadas papuoštas liaudiškais motyvais, primenančiais aukštaičių tautinę juostą. Lipant į bokštą, dėl jo aukščio ir metalinių konstrukcijų, juntamas lengvas svyravimas, dėl ko kenčiantiems nuo akrofobijos, o tokių buvo ne vienas, truputėlį virpėjo keliai. Tačiau užlipus visas baimes atperka nuo bokšto atsiveriantis vaizdas į Anykščių šilelį ir Šventosios upę, o tolumoje išstypęs aukščiausios Lietuvoje Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštas, natūraliai įsilieja į bendrą urbanistinį kraštovaizdį.

Palikę lajų taką ir nusileidę žemyn, ekskursantai atidavė literatūrinę duoklę vienam žymiausių šio krašto kūrėjų – Jonui Biliūnui. Ir nors daugumai žmonių laimės sąvoka – utopinis dalykas, kiekvienas nelaimėlis sunkiais gyvenimo momentais tikisi tamsoje išvysti išganingą laimės žiburį. Anykščiuose esantis Laimės žiburys – tai antkapinis paminklas lietuvių literatūros klasikui Jonui Biliūnui, kuris mirė ir buvo palaidotas Lenkijoje, nes rašytojo žmona Julija neturėjo pinigų parvežti jo kūną į Anykščius. Klasiko valia buvo įvykdyta tik 1953 metais, kai jo palaikai buvo pergabenti iš Lenkijos į Lietuvą ir palaidoti netoli Anykščių, ant Liudiškių kalvos. 1958 m. ant kapo buvo pastatytas paminklas, 14 metrų aukščio monumentas iš tašytų Anykščių apylinkės akmenų, pavadintas Laimės žiburiu, kaip ir vienas iš literatūros klasiko apsakymų.

Kupini kuo puikiausių įspūdžių bei dvasiškai praturtėję, rajono bibliotekininkai nenoromis paliko žalumoje skendinčius Anykščius ir pasuko namų link. Ateityje dar laukia naujos ekskursijos, tačiau paklausti ar patiko kelionė, visi vieningai kėlė nykščius į viršų. Štai jums dar viena Anykščių vardo kilmės legenda...