Naršydamas portale Alytusplius.lt vakar perskaičiau dviejų Alytaus politikų straipsnius. Vienas jų parlamentaras Robertas Šarknickas, kitas – Alytaus miesto tarybos narys – A. Jučas. Toliau, kaip skaitytojas ir situacijos stebėtojas iš šalies, pateiksiu savo nuomonę tik apie pastarąjį, kadangi likau, švelniai tariant, šokiruotas tokios miesto politiko „diplomatijos“.

Seimo narys R. Šarknickas pateikė savo įžvalgas dėl krizės Lietuvos pasienyje su Baltarusija, tuo tarpu ką savo užsakytu straipsniu bandė pasiekti tarybos narys A. Jučas aš nesuprantu: jokių įžvalgų pateikimo, visas tekstas skirtas išimtinai R. Šarknicko kelių sakinių pacitavimui ir kažkokiai ironijai. 

Kritika dabartinės lietuvių kalbos žodyne įtvirtinta kaip „kurio nors darbo vertinimas, nagrinėjimas, aptarimas ir neigiamumų iškėlimas“. Suprantu, kad gali nepatikti kito žmogaus išreikšta nuomonė, ypatingai vertinant tai, kad tai yra politinio konkurento pateiktos įžvalgos, bet jei jau imiesi kritikuoti – daryk tą argumentuotai ir solidžiai. Bet ne. Štai čia atėjo A. Jučas ir tėškė viską taip, kaip kad būdinga visai jo politinei partijai – su purvais, su menkinimu ir žeminimu.

Iš vienos pusės – buvo gėda ir nejauku skaityti tokį mūsų tarybos nario tekstą, iš kitos pusės – nepasakyčiau, kad tokia A. Jučo rašliava mane nustebino – tokia arogancija smelkte persmelkta ir jo partijos bičiulių vedama nacionalinė politika. Kur ji priveda – plačiau nekomentuosiu, visi akivaizdžiai matome didėjantį visuomenės pasipiktinimą, nulemtą tokio valdančiųjų nesiskaitymo su kitomis nuomonėmis.

Bet dabar ne apie tai. Somalio piratai, Andriau. Akivaizdu, kad dėl didelės pagiežos sunku pačiam suvokti, kad realų pavojų nacionaliniam saugumui keliantį nenuspėjamą rėžimą turime čia pat pasienyje, kai Somalio piratus nuo Lietuvos skiria per 6 000 km. Kita vertus, jei konservatorių flangas Baltarusijos rėžimo grėsmės riziką nacionaliniam saugumui prilygina Somalio piratų keliamai grėsmei, tuomet puikiai suprantama, kodėl lyg užsimerkus yra vedama būtent tokia politika, kuomet skambiais pareiškimais tiesiog provokuojamas emociškai nestabilus diktatorius. Atsakymas – ta pati arogancija ir diplomatiškumo nebuvimas, kuris taipogi yra pastebimas ir A. Jučo tekste. 

A. Jučas tekste kaip visos situacijos išsprendimą pateikia NATO aljanso pavyzdį. Aš taip pat - didžiuojuosi, kad esame NATO nariai ir esu įsitikinęs, kad tapimas aljanso nariais yra viena didžiausių pergalių atkurtos Lietuvos istorijos puslapiuose, padėsianti užtikrinti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą. Bet čia pat A. Jučui norėčiau pridurti, kad kariniai veiksmai yra pati kraštutinė priemonė, kuomet tikslų nebegalima pasiekti jokiais kitais būdais. Karinis konfliktas visais atvejais kainuoja ne tik kareivių ir karininkų, bet ir civilių gyventojų gyvybes. Gyvybes žmonių, kurie kažkam yra tėčiai, vaikai, broliai, mamos, seserys ir pan.

Situacija Lietuvos pasienyje dar nėra tokia, kurios nebūtų įmanoma išspręsti diplomatiniu būdu. Esu įsitikinęs, kad NATO sąjungininkai yra pasiruošę visoms galimoms ZAPAD karinių pratybų provokacijoms, bet kalbant apie pabėgėlių krizę, čia NATO aljanso, bent kol kas, dar tikrai nereikia, A. Jučai. Jei jau prakalbote apie knygas pačiam siūlyčiau paskaityti visą eilę knygų apie Antrojo pasaulinio karo išvakares bei patį karą – kas būna, kai valstybės atsiduria dviejų nenuspėjamų diktatorių tarpe. Ten gausybė pavyzdžių apie provokacijas bei apie karinių veiksmų aukas ir jų skaičių.

A. Jučas pateikė ir gausybę, savo paties įsitikinimų teisingų, pavyzdžių apie valstiečių politiką bei jų lyderio verslo ryšius su neva tai Baltarusijos ir Rusijos trąšų įmonėmis. Čia A. Jučui noriu tik priminti, kad būtent prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vyriausybės Lietuva pradėjo aktyvius Baltarusijos opozicijos palaikymo veiksmus – nepripažino Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų ir A. Lukašenkos prezidento statuso, Lietuvoje priėmė Baltarusijos opozicijos lyderę Sviatlana Cichanouskaja, ragino Europos Sąjungą taip pat nepripažinti neteisėtai išrinkto Baltarusijos prezidento. Atsakykite sau į klausimą, A. Jučai, jei jau valstiečiams tokie svarbūs verslo ryšiai su Baltarusija, tai kodėl jie patys smerkė Baltarusijos rėžimą ir palaikė Europos Sąjungos sankcijas?

Yra vienas labai teisingas posakis, kurį galima puikiai pritaikyti A. Jučo arogancijai - „Devynis kartus pamatuok – dešimtą kirpk“. Taip kad, A. Jučai, kitą kartą arba siūlyčiau vertinti ir kritikuoti diplomatiškai, o jei jau mėtotės purvais, tai devynis kartus pagalvokit apie tai, ką norit pasakyti, o tik paskui drėbkit tą purvą, jei jau kitokios politikos ir viešųjų ryšių valdyti tiesiog nesugebate.