Alytuje dirbančiam ugniagesiui Dainiui Motiejūnui kartais tenka apsivilkti ir Kalėdų Senelio kostiumą. Nors pastaruosius metus pas vaikus jis su dovanomis apsilanko tik draugų, artimųjų rate, dar ne taip seniai per didžiąsias metų šventes po tarnybos pas mažuosius jis skubėdavo ne tik į darželius, bet ir prie Alytaus miesto šventinės eglės.

Kalėdų Senelio „kerjeros“ pradžia – prie Alytus kalėdinės eglės

„Buvau idėjinis Kalėdų senelis, nesiekiau užsidirbti, tiesiog tai man buvo kaip pomėgis“, - sako Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1-os komandos budinčios pamainos vadas vidaus tarnybos leitenantas D. Motiejūnas. Nelaimių akivaizdoje žmonėms padedantis, juos gelbstintis alytiškis teigia, kad toks papildomas užsiėmimas, įsijaučiant į Kalėdų Senelio vaidmenį, suteikdavo daug smagių emocijų.

Dainius tikina jau vaikystėje, taip pat studentavimo laikais, būdavęs aktyvus, mėgęs dalyvauti įvairiuose renginiuose, buvo netgi užėmęs pirmąją vietą Lietuvos šauniausių studentų rinkimuose. Vyrui niekuomet netrūko iškalbos. Tad ir būdamas Kalėdų Seneliu – žodžio kišenėje neieškodavo.

„Mano kaip Kalėdų Senelio „karjera“ anuomet prasidėjo nuo pasirodymų prie Alytaus miesto kalėdinės eglės. Kaip pats sakau – buvau Alytaus Kalėdų Senelis. Pora metų kiekvieną sekmadienį ateidavau prie eglutės pas vaikus“, - kalbėjo vyriškis.

Asmeninio albumo nuotr.

Pasak Dainiaus, nors susitikimui su mažaisiais jis ruošdavosi, kadangi kiekvienas atvejis – individualus, visgi pastebėdavo, kad vaikams mažiausiai rūpi, ką gi tas Kalėdų Senelis kalba, kokias daineles dainuoja.

„Kad ir koks tas Kalėdų Senelis, vaikams svarbiausia – pats netikėtumas, jo atėjimas, parodytas dėmesys. Visi jie nekantrauja kuo greičiau gauti dovanų, kad Senelis ištrauktų jas iš maišo“, - juokėsi vyras.

Tekdavo vaikams pasiaškinti, kodėl Senelis toks lieknas

Jis prisimena ir itin linksmų nutikimų, kuomet prireikdavo akimirksniu suktis iš padėties – vaikų klausimai neretai būna nuoširdūs ir labai taiklūs. Kadangi Dainius yra liekno kūno sudėjimo, pasitaikydavo, kad mažieji teiraudavosi, kodėl jis toks „kūdas“. Tekdavo papasakoti, kad elniai labai pavargo, nebenorėjo traukti rogių, tad Kalėdų Seneliui reikėjo daug kilometrų nueiti pėsčiomis – štai kodėl taip sulyso, svoris nukrito.

Pasak alytiškio, prieš keliaujant pas vaikus, reikėdavo įdėti pastangų, kad atrodytų kaip tipinis, apkūnesnis senelis. Tad po kostiumu rengdavosi ir storą žieminę striukę.

Visgi ilgainiui pomėgiui laiko dėl užimtumo likdavo vis mažiau, tad dabar jis Senelio kostiumą velkasi jau retai. Pritrūksta laiko.

„Prieš keletą metų Kalėdų Seneliai buvo daugiau pavieniai, kaip aš sakau – idėjiniai, o dabar atvyksta profesionalai, ir tai yra jų darbas. Niekas nestovi vietoje, kiekvienas tobulėja savo srityje. Kaip jau minėjau, nepuoselėjau vilčių užsidirbti, tai man buvo hobis, kuris išties suteikė įdomios patirties ir daugybę pozityvo“, - pasakojo D. Motiejūnas.

Dainius su kolegomis. Asmeninio albumo nuotr.

Dėl pasirinkimo būti ugniagesiu – niekada nesigailėjo

Vyras teigė, kad kartais tikrai smagu išbandyti kažką naujo, kitas sritis, jam yra tekę dirbti net kepykloje! Bet vis dėlto jis niekada neabejojo – darbas Alytaus priešgaisrinėje tarnyboje yra pats geriausias jo pasirinkimas. Dainius kilęs išų Druskininkų, tačiau jau ilgą laiką gyvena Alytuje. Būtent Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 1-oje komandoje jis ir pradėjo savo, kaip ugniagesio, kelią, ir čia darbuojasi jau aštuonis metus.

„Būnant ugniagesiu reikia, kad dirbtų ne tik raumenys, bet ir smegenys (red. juokiasi). Būtinas ne tik puikus fizinis pasirengimas, bet ir gebėjimas priimti greitus, tinkamus sprendimus. Žinoma, baimių, pasimetimo – čia taipogi negali būti. Tapti ugniagesiu mane pastūmėjo draugai. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo ir, manau, viskas puikiai sekasi. Pradėjęs dirbti, po kiek laiko tapau pamainos vadu. Jaučiuosi savo „rogėse““, – pasakojo ugniagesys.

Jo tarnyboje pasitaiko pačių įvairiausių išskirtinių istorijų, tačiau D. Motiejūnas apie jas pasakoti nelinkęs. Kaip sako, pasikalba, prisimena tik tarpusavyje su kolegomis.

„Žinote, kaip bebūtų, mes pas žmones skubame tik nutikus nelaimei. Tad kad ir kokia ta istorija bebūtų, visgi viskas prasideda nuo iškvietimo į nelaimingą įvykį. Nors mes į visas situacijas žiūrime iš darbinės pusės, atsiribojame nuo emocijų, bet kitiems koks nors pasakojimas gali priiminti labai liūdnus dalykus“, - sakė alytiškis.

Dirbdami per Kūčias prie šventinio stalo sėda su kolegomis

Pasak jo, darbe daug ką reiškia mikroklimatas, kolegų palaikymas. Tad čia netrūksta ir pašmaikštavimų, ir juoko. Visi puikiai supranta, kokį darbą dirba, kas laukia, iškvietimai – jų kasdienybė.

Kaip žinia, ugniagesiai dirba ir savaitgaliais, ir per šventines dienas. Tada antrąja Kalėdų dieną Dainiaus laukia tarnyba. Jei papuola dirbti per Kūčias, budintys ugniagesiai turi tradiciją kartu susėsti prie šventinio Kūčių stalo, atsineša įvairiausių patiekalų, dalinasi kalėdaičiais, patys susikuria šventinę nuotaiką, laikosi tradicijų. Tačiau niekada negali žinoti, ar prisėdus neteks vykti į iškvietimą.

Dainius prisimena, kaip prieš porą metų jam teko dirbti Kūčių dieną. Vos su kolegomis prisėdus prie pasiruošto stalo, jau reikėjo skubėti į iškvietimą. Kūčių vakarienę jie pavalgė jau sugrįžę. O kai kada, jei didelis gaisras – papuoa grįžti ir tik ryte.

Po darbų sugrįžtančio Dainiaus namuose nekantriai laukia žmona ir dvi dukrelės. Jos visuomet domisi, ką tėtis veikė darbe, kokius gaisrus gesino. O mažesnioji ir tarnybinę tėčio kepurę namuose užsideda.

„Esu laimingas, galėdamas padėti žmonėms. Kolegoms linkiu sveikatos. O visiems alytiškiams – saugoti save, savo artimuosius, neskubėti gyventi. Gražių, jaukių šventų Kalėdų. Ir kas žino, gal kada nors dar susitiksime prie Alytaus Kalėdų eglės“, - kalbėjo D. Motiejūnas.