Jei sveikata neleidžia nuvykti į bažnyčią, ją galima susimeistrauti ir savo kieme. Taip padarė Alytaus rajone, Bugonių kaime gyvenantis 78 metų Albertas Vrubliauskas.  Jis sukūrė tris dailias medinių bažnytėlių miniatiūras, kurios žavi atvykstančius svečius, negalinčius atsistebėti, iš kur Albertas turi tiek kruopštumo.

Meninė gyslelė jam tarsi įgimta. Staliaus dailidės profesiją turinčiam A. Vrubliauskui visą gyvenimą puikiai sekėsi dirbti su medžiu.

Noras kurti bažnyčias, kurios galėtų būti puikiais eksponatais muziejuje, garbaus amžiaus vyriškiui atsirado iš Alytaus persikrausčius gyventi į žmonos Eleonoros tėviškę Bugonyse.

„Dzūkijos sostinėje pragyvenome 20 metų, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad teko persikelti gyventi į kaimą, pas uošvę. Čia su žmona ėmėme ūkininkauti.  Tačiau 2002 metais man buvo atlikta širdies operacija.

Kadangi sušlubavo sveikata, negalėjau visada, kada panorėjęs, nuvykti į bažnyčią, teko atsisakyti ir sunkių darbų. Ėmiau galvoti, kuo užsiimti. Jei jau negaliu dažnai eiti į bažnyčią, nusprendžiau ją sau susikurti pats. Taip ir gimė mano pirmoji bažnyčia“, - pasakojo A. Vrubliauskas.

Vyras nuo vaikystės yra tikintis ir pamaldus, todėl ir meistrauti bažnyčias jam –  vienas malonumas.

„Viską darau su Dievo padėjimu. Galbūt todėl ir pati pirmoji bažnyčia puikiai pavyko. Po jos sekė antra, trečia. Ir malūną esu sukūręs.  Jei tik sveikata leis, pagaminsiu ir daugiau“, - sakė Alytaus rajono gyventojas.

Vyras neslėpė, kad toks darbas reikalauja didelio kruopštumo ir kantrybės. Vieną bažnyčios miniatiūrą užtrunka padaryti kone metus. Tačiau A. Vrubliauskas kantrybės turi užtektinai. Jam bažnyčių gamyba padeda atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienių minčių.

„Karkasą padarau greitai, daugiausia laiko užima apdaila. Bažnyčiose įrengtas ir apšvietimas. Labai gražu, kai naktį visos nušvinta“, - kalbėjo vyriškis.

A. Vrubliauską visuomet palaiko ir jo darbais džiaugiasi 79 metų žmona Eleonora.  Šių metų spalio mėnesį jie švęs 52 metų vestuvių sukaktį. Minint 50-ąsias vestuvių metines, Albertas žmoną nustebino ypatinga dovana – sumeistravo jų namus primenančią miniatiūrą. O prie namo ant suoliuko įkurdino du žmogeliukus.

„Tie du žmogeliai – tai mudu su  Albertu prie namelio. Vyro sumeistrautą dovaną laikome namuose. Jis turi auksines rankas.  Pats savo rankomis pastatė ir namą, kuriame gyvename. Stebiuosi jo kruopštumui“, - gražių žodžių vyrui negailėjo  E. Vrubliauskienė.

O kūrybingas jos sutuoktinis turi ir dar vieną talentą – rašo eilėraščius.

A. Vrubliauskas jų jau prirašęs pilną knygutę. Vyras rašo apie Lietuvą, gamtą, kasdienybę. Eilės galvoje gimsta netikėtai. Netgi lauke atliekant darbus tenka viską mesti ir skubėti užrašyti posmo.

„Vyro prašiau, kad parašytų eilėraštį ir man. Jis dar Alytuje gyvendamas pradėjo kurti. Albertas eilių prirašęs ne tik knygelėje, bet ir ant visokių lapelių. Tik ir žiūri, kad aš jų nesukūrenčiau. Kartais parašo, o paskui plėšo, ir vėl rašo. Toks tas mano vyras“, - šypsojosi E. Vrubliauskienė.

Tėvo darbais džiaugiasi ir sūnus. Albertas ir Eleonora Vrubliauskai laimingi, kad juos dažnai aplanko artimieji.

„Turime keturis anūkus, tris proanūkius. Smagu, kai visi susirenkame. Taip pat malonu sutikti ir tuos žmones, kurie domisi Alberto kūryba“, - kalbėjo E. Vrubliauskienė.