Alytiškiai Justina ir Arnoldas Riškai, prieš 10 metų išvykę ieškoti geresnio gyvenimo į  Islandiją, jau suleido šaknis šioje šalyje, kuri jiems tapo tokia pat artima kaip ir Lietuva. Jauna šeima čia nesunkiai susirado darbus, nusipirko namą, Islandijoje gimė dvi jų dukros.

,,Tai, ką susikūrėme Islandijoje per keletą metų,  Lietuvoje per visą gyvenimą turbūt nebūtume susikūrę“, - įsitikinę 29 metų sutuoktiniai, pripažįstantys, kad Islandija – šalis, daug dėmesio skirianti imigrantų integracijai, joje aktyviai veikia ir pačių imigrantų organizacijos, kurių dėka vieni imigrantai padeda kitiems greičiau pasijausti Islandijoje kaip namuose, o ir lietuvių šioje šalyje gyvena daug. Justinos teigimu, gatvėje neretai gali išgirsti lietuviškai kalbančius žmones.

Pasijuto lyg negyvenamoje saloje

,,Šią šalį pasirinkome neatsitiktinai. Arnoldas jau buvo dirbęs Islandijoje. Ten gyveno ir dirbo daug jo giminaičių. Vykome be baimės ir nerimo, nes žinojome, kad prireikus turėsime į ką atsiremti“, - pasakojo Justina.

Ji niekada neužmirš pirmųjų savo įspūdžių, kai išvydo atšiauriąją Islandiją. ,,Tai tikrai neįprasta šalis. Tokio kraštovaizdžio nebuvau net sapnuose regėjusi. Važiuodama iš oro uosto į Reikjaviką, mačiau iš abiejų kelio pusių besidriekiančius lavos klodus ir tik kur ne kur – pavienius namelius. Pasijutau tarsi būčiau atsidūrusi neįprastais vaizdais užburiančioje negyvenamoje saloje“, - sakė alytiškė.

Darbą rasti nebuvo sunku

Pirmiausia juodu su Arnoldu apsigyveno pas artimuosius nedideliame Islandijos miestelyje, Kveragerdyje. Pradėjo dirbti žuvų fabrike. ,,Darbas nebuvo sunkus, nuo 8 iki 17 val. Galėjome dirbti ir viršvalandžius, už kuriuos buvo dvigubai apmokama. Stebino darbdavio rūpestingumas ir atsakingas požiūris į darbuotojus. To Lietuvoje nepatyrėme“, - pasakojo Justina.

Padirbėjusi Islandijoje metus, pora jau grįžo ne tik atotogauti į Lietuvą, bet ir leido sau pailsėti Turkijoje.

Jų gyvenimas Islandijoje nestovėjo vietoje – netrukus jie persikėlė į didesnį miestą, esantį Islandijos Pietvakariuosė – Selfosą. Čia atvyko ne tik dėl geresnio darbo, bet ir ieškodami aktyvesnio gyvenimo galimybių.

Iš pradžių dirbo kepykloje, kur tekdavo dirbti ir naktimis, o tai vargino, tad netrukus susirado kitus darbus. Arnoldas vienoje įmonėje rado gerai apmokamą suvirintojo darbą. Jau šešeri metai ten dirba, nuolat kelia savo kvalifikaciją ir džiaugiasi radęs savo vietą.

Ledų fabrike trejus metus išdirbusi Justina išėjo motinystės atostogų – viena po kitos gimė dvi dukros Ema ir Unė.

Alytiškiai atskleidžia, kad Islandijoje yra lengviau auginti vaiką nei Lietuvoje: vaiką gali auginti iki dvejų metų ir gauti išmokas, leidžiančias oriai gyventi. Islandijoje dalis vaiko auginimo atostogų yra suteikiamos ir tėvams, kurie privalo jomis pasinaudoti. 

,,Kiekvienas vaikas kas tris mėnesius gauna ir dar vieną išmoką, kuri priklauso nuo tėvų uždarbio.  Kuo mažesnės tėvų pajamos, tuo didesnės išmokos gali tikėtis“, - paaiškino dvi dukras Islandijoje auginanti alytiškė.

Įsigijo savo namus   

                  
Selfose Justina su Arnoldu jau įleido šaknis – prieš pusantrų metų jie įsigijo savo namus. ,,Susitaupę pradiniam įnašui reikiamą sumą, nieko nelaukę  nusipirkome kotedžą. Jį supa kalnai, atsiveria nuostabūs gamtos vaizdai“, - džiaugėsi sutuoktiniai.

Namai Islandijoje brangūs. ,,Mažesniuose miestuose gyvenamojo namo kaina – nuo 400 tūkstančių eurų, Reikjavike namai dar brangesni“, - sakė Justina.

Vienu didžiauisų iššūkiu, su kuriuo tenka susidurti Islandijoje, alytiškiai pirmiausia įvardija atšiaurų klimatą. ,,Gyvenant šioje šalyje būtina turėti drabužių, labai gerai apsaugančių nuo vėjo ir lietaus. Vėjas perpučia kiaurai, neveltui Islandija laikoma ledo šalimi“, - pasakojo Justina.

Vasaros Islandijoje, lyginant su Lietuvos vasaromis, yra pakankamai vėsios – oro temperatūra retai pakyla virš 20 laipsnių šilumos.

Mokosi islandų kalbos

Dar vienas iššūkis – islandų kalba. Ji sunkiai išmokstama, bet Islandijos vyriausybė suteikia puikias galimybes nepatiriant didelių išlaidų visiems atvykusiems čia gyventi mokytis šios kalbos. Neretai į islandų kalbos kursus siunčia darbdaviai arba reikia kreiptis į profsąjungą, kuri padengia 70 procentų patirtų išlaidų.

Justina ir Arnoldas džiaugiasi jau pramokę islandų kalbos, bet nenuleidžia rankų, o vis tobulina savo žinias kursuose. ,,Norint gauti geresnį darbą ir jaustis lygiaverčiu islandams, privalu išmokti kalbą“, - įsitikinę alytiškiai.

,,Nors visur galima susikalbėti ir anglų kalba, be to, visose pagrindinėse įstaigose yra vertėjai, kurie stengiasi netgi konsultuoti mus mūsų pačių gimtąja kalba. Už šias paslaugas sumoka valstybė“, - pasakojo sutuoktiniai. Anot jų, dauguma lietuvių paprastesnius darbus dirba nemokėdami netgi anglų kalbos ir visai nesuka dėl to galvos.

Gyvena saugioje šalyje

Per 10 Islandijoje praleistų metų alytiškiai įsitikino, kad islandai – labai šilti ir draugiški žmonės.

,,Jie labiau atsipalaidavę, niekur neskuba, tiesiog moka džiaugtis gyvenimu, vertinti kiekvieną dieną, o Lietuvoje dauguma žmonių nuolat skuba, lekia, išgyvena dėl kiekvienos dienos, nes nežino, ar jai išgyventi pakaks pajamų “, - sakė pašnekovai, kurių draugų rate jau yra ir  nemažai islandų.

Justina negali atsidžiaugti ir tuo, kad Islandija – labai saugi šalis. ,,Per 10 metų nėkart nesusidūrėme su vagystėmis, negirdėjome apie jokius didesnius  nusikaltimus. Be baimės galime mašinoje palikti pinigines“, - pasakojo sutuoktiniai.

Neprarado ryšio su Lietuva

Nors jau dešimt metų gyvena tolimoje Islandijoje, alytiškiai teigė, kad ryšio su artimaisiais neprarado, kasdien bendrauja su jais internetu. Neslėpė, kas labai myli savo gimtąjį miestą Alytų. Į jį kiekvienais metais sugrįžta atostogauti. Birželio pradžioje Alytuje jie pakrikštijo savo dukras.

Kol kas apie grįžimą į Lietuvą visam laikui Justina ir Arnoldas nemąsto, bet neslepia, kad kankina tėvynės ilgesys. ,,Traukia Lietuva. Čia viskas taip brangu, sava. Kas žino, gal paaugus dukroms sugrįšime namo“, - nostalgiškai užbaigė pokalbį jie.