Pagaliau atėjo ir mano eilė skiepytis nuo klastingojo kovido. Įvykis būtų visiškai eilinis, neišsiskiriantis iš bendro šalies vakcinacijos konteksto, jei ne tam tikros aplinkybės, sekusios jau po išsvajotojo skiepo. Tiesa, noriu pabrėžti, jog tam, kad man įbestų adatą, nepasinaudojau savo nereikšminga tarnybine padėtimi valdžios griežtai apibrėžtoje mitybos grandinėje ir„neapėjau“ kokio nors eilėje skiepo laukiančio bei prisnūdusio senuko. Viskas vyko pagal iš anksto nustatytą tvarką, sulaukus šeimos gydytojos skambučio bei laikantis visų saugumo reikalavimų. „Jei jau gorilas Amerikos zoologijos soduose pradėjo skiepyti, tai kuo aš prastesnis“, – niūriai pagalvojau kasydamasis pusmetį kirpyklos žirklių nemačiusį kaltūną ir drąsiai atstačiau apnuogintą petį pusamžei seselei.

Viskas praėjo sklandžiai, kaip viešuosiuose pirkimuose, tad po skiepo spinduliuodamas giedra pavasarine nuotaika smagiai sau parkulniavau namo. Neslėpsiu, buvau girdėjęs apie galimą šalutinį skiepų poveikį žmogaus organizmui, tačiau optimistiškai vyliausi, jog jis pasireiškia tik alergiškoms poniutėms, o ne brandiems, sveikata trykštantiems vyrams. Tačiau greitai mano giedrą nuotaiką aptemdė šaižus telefono skambutis, privertęs net pritūpti ant išklerusios kėdės. Susijaudinęs moteriškas balsas telefone mane informavo, jog įvyko „žmogiškoji klaida“, „baisus nesusipratimas“ bei „nedovanotinas atsakingų asmenų aplaidumo faktas“. „Trumpai tariant“, – toliau bėrė žodžius spigus falcetas, – jus paskiepijome ne žadėtąja „AstraZeneca“ vakcina, bet... rusiškuoju „sputniku“. Trūkinėjantis balsas telefone dar kažką tai aiškino apie nežinia kokiais tai tranzitiniais keliais pas mus patekusią, bet Kaliningrado sričiai skirtą „Sputnik-V“ vakcinos siuntą, kuri kažkokiu tai mistiniu būdu nusėdo Marijos žemėje, tačiau aš jau nesiklausiau pašnekovės ir metęs mobilųjį puoliau ieškoti informacijos apie šį liūdnai pagarsėjusį preparatą.

Greitai visažinis kompiuteris man iškilmingai pranešė, jog šis rusiškas „palydovas“ kol kas „neskraido“ po mūsų tautinę padangę, o ir „Europos vaistų agentūra dar tik pradėjo šios vakcinos tęstinę peržiūrą.“ Pateiktoje informacijoje taip pat buvo teigiama, jog „ši procedūra yra pirmasis žingsnis norint patvirtinti šį preparatą vartojimui Bendrijos teritorijoje“ ir pabrėžiama, „kad kol kas su Rusija nevykdomos jokios derybos dėl vakcinos pirkimo ES vardu“. Taigi supratau, jog ką tik tapau tuo „pirmuoju žingsniu Bendrijos teritorijoje“, nors pastebėjau, jog jį drauge su Rusija mielai „žengtų“ Čekija, Vokietija, Vengrija, Slovakija ir net išgirtąjį baltišką patriotizmą pamynusi Estija. „Štai tau ir europinė vienybė“, – liūdnai pagalvojau nunarinęs galvą ir su siaubu ėmiau laukti galimo šios vakcinos šalutinio poveikio. Netrukus jis ir pasireiškė. Tik ne tomis formomis apie kurias aš buvau skaitęs internete.

Tiesa, pradžioje pajutau vieną iš aprašytųjų šalutinių požymių: lengvą dilgčiojimą ir niežulį petyje, tad nuplėšęs pleistrą ėmiau atidžiai tyrinėti skiepijimo vietą. O ji priminė paraudusį kraterį, kuris pakrapščius nagu pastebimai paburko ir išplito į raudoną penkiakampę žvaigždę. „Košmaras“, – pagalvojau, žvelgdamas į išdavikiškai rausva Kremliaus Spaskio bokšto žvaigžde paženklintą petį ir vėl skubiai užlipinau pleistrą ant sovietinio įdago vietos.

Staiga baisiai užsinorėjau gerti. Ir ne mineralinio vandens, kuriuo paskutiniaisiais metais noriai mėgavausi, bet ko nors stipresnio. Su laipsniais. Ir kad tų laipsnių būtų ne mažiau nei Sibire žiemą. Įlindęs į nereikalingais rakandais užgriozdintą podėlį už kiauro puodo suradau kažkada tai užkištą ir beveik jau primirštą nugertos degtinės butelį. Ištraukęs butelaitį į šviesą atsinešiau jį į virtuvę ir nubraukęs voratinklio giją atsargiai įvarvinau svaigaus kaušalo į „čierką“. Palinkėjęs sau sveikatos drąsiai maktelėjau sklidiną taurę gėrimo, tačiau mano didžiam nusivylimui nieko nepajutau. Tuomet iš indaujos prigriebiau arbatžolių nuosėdom išmargintą stiklinę ir pavalęs ją rankogaliu dosniai kliūstelėjau „šnapso“ lig kraštų. Išgėrus organizmą supurtė jau seniai primirštas malonus virpulys ir šilta svaigi banga lėtai nuvinguriavo stemple žemyn.

Antroji kaušalo dozė ženkliai pakėlė pradžioje pabiurusią nuotaiką ir sielą netikėtai užpildė lig tol nepatirtas džiugesys. „Dūšia“ ėmė trokšti garsų ir aš panorau dainuoti. Bet ne graudžias ir depresyvias lietuvių liaudies dainas, kuriomis įprastai šiurpindavau prie stalo susėdusius artimuosius, bet seną ir jau gerokai primirštą sovietinį repertuarą, kuriame garsiąją „Katiušą“ gretai pakeitė mano atliekami ilgesingi „Pamaskvio vakarai“, o pastaruosius užbaigiau epine „Pergalės diena.“ Degtinyte apsunkintą nusidainavimą bandžiau užmaskuoti garsiu rėkimu, šaižiu švilpimu ir kojų trypimu, tad ilgai netrukus sulaukiau muzikine klausa apdovanotų kaimynų dėmesio, kurių priekaištus dėl triukšmo negailestingai „nugesinau“ ant jų galvų paleidęs tiradą rinktinių rusiškų keiksmažodžių. Net nežinojau, jog manyje slypi tokie turtingi plačiosios Rusijos „lobiai“, kurių teigiamą poveikį tinkamai įvertino kaimynai, skubiai užtrenkdami duris ir žaibiškai užstumdami metalinius skląsčius. Tik jau vėliau pastebėjau rankoje laikomą įtartinom rudom, kraują primenančiom rūdžių dėmėm nusėtą atsuktuvą, su kuriuo dainuodamas mušiau ritmą.

Išsekus repertuarui susiradau kažkokį tai dar nenumarintą rusišką televizijos kanalą ir greitai mano svetainę užtvindė Olego Gazmanovo ir Filipo Kirkorovo atliekamos dainos, o pasigirdus Grigorijaus Lepso baladei mano raukšlėtu skruostu nusirito girta, sūri ašara, kurią negailestingai nubraukiau ant aukšto rasta apspurusia vatinuko rankove. Vėliau su dideliu entuziazmu pasižiūrėjau filmą „Leninas spalyje“, kuriame mažas, grebluojantis, praplikęs žmogelis susirūpinusiems valstiečiams kantriai dėstė būsimos gerovės valstybės apmatus, o padūmavusį kino vakarą baigiau smagia rusiška komedija „Aniskinas ir Fantomas“, kurie per girtą miglą man ėmė panašėti į nuolat kritikų taikinyje atsiduriančius du „valstiečių“ lyderius.

Sutemus, siūbuodamas kaip burlaivis jūroje, šiaip ne taip pasiekiau susmegusią lovą ir nukabinęs virš jos kabančio nušauto bitlo portretą („Atleisk man, Džonai!“) užkabinau ką tik internete surastą ir atspausdintą kitą garbinimo objektą. Greitai visus miegamojo užkaborius užtvindė mano garsus parpimas ir tik pravažiuojančių automobilių žibintai iš tamsos negailestingai išplėšdavo ant sienos kabančio ir gyvatišką žvilgsnį į tolį įbedusio Vladimiro Putino portretą, kurio perkreiptų lūpų vypsnyje buvo sustingusi sarkastiška šypsena...

(Alytiškio požiūris skirtas Balandžio 1-ajai, Juokų dienai)