Alytaus miesto savivaldybei pradėjus ieškoti šeimų, kurių šaknys Alytuje siekia šimtą metų ir daugiau, istorikas Vilmantas Dunderis suskaičiavo, kad jo šeimos istorija mūsų mieste siekia daugiau nei 200 metų. Kartu su kitomis miesto ilgametėmis šeimomis jis sodins valstybės šimtmečiui paminėti skirtą medžių parką.

„Man patiko idėja ieškoti alytiškių senbuvių bandant pažvelgti į valstybės istoriją per jų šeimas, kurios čia gyveno, kai kūrėsi valstybė, miesto, apskrities savivalda“, - sakė alytiškis istorikas Vilmantas Dunderis, prisijungęs prie miesto savivaldybės iniciatyvos Likiškių parke sodinti medžius.

Savivaldybė prieš kelias savaites paskelbė ieškanti šimto tikrų alytiškių šeimų, kurios naujai įkurtame Likiškių parke padėtų pasodinti šimtą medžių: ąžuolų, skroblų ir bukų. V. Dunderis, suintriguotas originalios idėjos Lietuvos šimtmečiui paminėti, užsiregistravo.

Pasidomėjęs savo šeimos istorija, jis atsekė, kad pastaroji siekia daugiau nei 200 metų. Jis prisipažino, kad iki šiol mena savo pokalbius su seneliu. Anksčiau, kol dar buvo vaikas, jis senelio pasakojimų klausydavosi kaip legendų, vėliau, pats pradėjęs gilinti istorijos žinias, ėmė jas gretinti su tikrais faktais ir dažnam pasakojimui rasdavo atitikmenį.

V. Dunderio tėvai, seneliai ir net proproseneliai gyveno Pirmajame Alytuje. Namuose Merkinės gatvėje su broliu užaugo ir jis pats. Tik vėliau persikėlė gyventi į kitą krantą – antrąjį Alytų.

„Proseneliai iš tėvo pusės buvo gana stambūs ūkininkai. Buvau radęs dokumentus prieš šimtą metų vykusios Pirmojo Alytaus valstiečių sueigos. Ten buvo surašyti duomenys apie stambiausius, balso teisę turinčius ūkininkus, kurie dalyvavo tame susirinkime. Sąraše radau ir maniškius prosenelius.

Šiandien vieni sakytų, kad tai yra teigiamas bruožas, bet anuomet tai nebuvo gerai. Turbūt tai turėjo įtakos jų ištrėmimui. Ir senelis su šeima, ir jo brolis mokytojas 1941 metais buvo ištremti“, - savo šeimos istoriją pasakojo V. Dunderis.

Jis turi ir totoriško kraujo - istoriko mamos prosenelis buvo totorių kilmės. Prosenelis, kaip buvo madinga XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pradžioje, emigravo į Ameriką. Į gimtinę jis grįžo kuriantis Lietuvos valstybei.

„Apie praeitį daugiausiai kalbėdavau su seneliu iš mamos pusės. Jis mėgdavo pasakoti daug istorijų, o man jos labai patikdavo, keldavo susižavėjimą. Kai pradėjau plačiau domėtis istorija, tos diskusijos tapo lygiavertėmis. Istorijų buvo visokių: ir linksmų, ir liūdnų“, - pasakojo V. Dunderis.

Jis prisiminė vieną tų istorijų. Į Alytų tuomet turėjo atvykti tuometis Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras. Jo atvykimo proga vyko tautininkų sąjungos skyriaus susirinkimas, o geriausiame to meto Vosyliaus Stremausko restorane buvo paruošta įdaryta lydeka.

Tačiau kol A. Voldemaras važinėjo po Alytų, į patalpą, kurioje stovėjo lydeka, įsliūkino restorano šeimininko šuo ir paruoštą lydeką surijo. Kadangi to paties vizito metu A. Voldemaras pasodino du maumedžius mieste, žmonės sakydavo taip: „Tai kada tuos medžius sodino? Kai Stremausko šuo Voldemaro žuvį suėdė“. 

Pasak V. Dunderio 1927 metais A. Voldemaras tikrai lankėsi Alytuje, tačiau, kur auga jo pasodinti maumedžiai, nėra užfiksuota, o istorija apie lydeką sklandė mieste kaip anekdotas.

„Šiandien dar turime šimtamečių žmonių, tačiau kasmet jų lieka vis mažiau. Istorija, išgirsta iš gyvo žmogaus, perteikta su emocijomis, yra visai kas kita nei faktai, pateikti knygose“, - įsitikinęs V. Dunderis. 

Prisiminęs savo gyvenimo kelią V. Dunderis šypteli. Mokęsis tuometėje antroje vidurinėje (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) aštuntoje klasėje ėmė maištauti ir mokyklą metė. Mokėsi vakarinėje mokykloje, įstojo į Alytaus politechnikumą (dabartinę Alytaus kolegiją), dvejus metus tarnavo kariuomenėje.

Susidomėjimas istorija į V. Dunderio gyvenimą atėjo kiek vėliau. 

Studijų metu istorijos mokytoju dirbęs alytiškis jau keturiolika metų darbuojasi Alytaus kraštotyros muziejuje.

„Kodėl istorija? Man visuomet buvo labai įdomu tai, kas nutiko praeityje, kodėl būtent taip buvo. Ir tėvas buvo žingeidus. Juokiuosi, kad tiek, kiek aš skaitau, tai nė trečdalio nepajėgiu perskaityti tiek, kiek mano tėvas skaitydavo. Jeigu aš „kramtau“ knygas, tai jis jas tiesiog „rydavo“. Iš tiesų, buvo labai šviesių minčių žmogus“, - prisiminė V. Dunderis.

Paklaustas, ką jam reiškia Alytus, istorikas nedaugžodžiavo: „Viską. Mano visas gyvenimas prabėgo Alytuje, didmiesčiai niekada netraukė“.

Jeigu Jūsų šeimos istorijai Alytuje - jau 100 metų, Alytaus miesto savivaldybė kviečia registruotis savivaldybės priimamajame ir atvykti į Šimtmečio parko sodinimo talką rugsėjo 15 dieną, 17 valandą.

Papildoma informacija teikiama telefonu 55118 Alytuje.